Prancūzijos valstybės skola vėl atsidūrė finansų rinkų akiratyje. Ilgalaikių obligacijų pajamingumams šoktelėjus iki aukščiausio lygio nuo 2008 metų, daugėja perspėjimų, kad šalis gali nepastebimai įžengti į naują skolų krizės etapą.
Rinkas neramina ne tik skolos dydis, bet ir lėtėjanti ekonomika bei politinis negebėjimas susitarti dėl taupymo priemonių.
Palūkanos grįžo į 2008 metų aukštumas
Didžiausias judėjimas vyksta vadinamajame ilgame skolos gale – 10 ir 30 metų trukmės obligacijose. Dešimtmečių obligacijų pajamingumas neseniai perkopė 4 proc. ribą ir pasiekė aukščiausią lygį nuo 2008 metų rudens.
Trisdešimties metų obligacijų pajamingumas priartėjo prie 4,8 proc., taip pat grįždamas į pasaulinės finansų krizės laikus. Tai reiškia, kad Prancūzijai skolinimasis ilgam laikotarpiui tampa gerokai brangesnis.
Valstybės iždas jau dabar prognozuoja, kad vien palūkanų aptarnavimui 2026 metais gali tekti skirti apie 77 milijardus eurų, palyginti su maždaug 66 milijardais eurų metais anksčiau. Tai būtų arti 3 proc. šalies bendrojo vidaus produkto.
Didelė skola ir menkas augimas
Prancūzijos skolos ir BVP santykis artėja prie 112 proc. ribos, o tai yra vienas didžiausių rodiklių tarp išsivysčiusių šalių. Tuo pačiu Paryžius ir toliau vykdo didelius biudžeto deficitus.
Tarptautinis valiutos fondas vertina, kad 2025 metais deficitas sieks apie 5,1 proc. BVP, o 2026 metais gali netgi šiek tiek padidėti. Tai ryškiai viršija Europos Sąjungos rekomenduojamą 3 proc. ribą.
Problemas gilina ir vangus ekonomikos augimas. Šalies ekonomika metų pradžioje praktiškai stagnavo, o nedarbo lygis pakilo iki aukščiausio per šešerius metus.
IMF prognozavo 0,6 proc. augimą 2026 metais, tačiau šis scenarijus jau dabar atrodo optimistiškas, atsižvelgiant į geopolitinę įtampą ir brangstančią energiją.
Politinis akligatvis prieš rinkimus
Prezidentas Emmanuelis Macronas neturi daugumos parlamente, todėl kiekvienas biudžetas virsta politine kova. Dalis ankstesnių biudžetų priimti pasitelkus prieštaringai vertinamą konstitucijos straipsnį, leidžiantį apeiti balsavimą parlamente.
Artėjant prezidento rinkimams, politikai dar labiau vengia nepopuliarių sprendimų. Gilių išlaidų mažinimo programų nesiūlo nei valdantieji, nei opozicija, nes baiminamasi rinkėjų reakcijos.
Net finansų ministrai viešai ragina parlamentarus nedelsti ir neslėpti sudėtingų sprendimų „po rinkimų kilimu“. Tačiau obligacijų rinka gali laukti gerokai trumpiau nei rinkėjai.
Europos Centrinio Banko dilema
Jei palūkanos Prancūzijai ir toliau sparčiai kils, galiausiai įsikišti gali tekti Europos Centriniam Bankui. Tačiau tai keltų sunkią dilemą visai euro zonai.
Agresyvus Prancūzijos skolos pirkimas mažintų palūkanas, bet galėtų atgaivinti infliacinius spaudimus ir suerzinti kitas šalis, kurios jau ilgai ragina laikytis fiskalinės drausmės. Kita vertus, neveiklumas rizikuotų sukelti skolų krizę antrajai pagal dydį euro zonos ekonomikai.
Ši įtampa tarp rinkų, politikos ir pinigų politikos rodo, kad Prancūzijos skolos istorija artimiausiais metais gali tapti vienu svarbiausių išbandymų visam Europos projektui.
