Ar tikrai egzistuoja riebalų deginimo zona? Mokslas pateikia atsakymą, kuris nustebina daugelį

Nauji metai dažnai atneša pažadus daugiau judėti ir numesti svorio. Sporto salės prisipildo žmonių, nusiteikusių „deginti riebalus“, tačiau dalis jų remiasi mitais, o ne tuo, kaip kūnas iš tiesų veikia.

Vienas labiausiai paplitusių įsitikinimų – kad egzistuoja stebuklinga riebalų deginimo zona, kurioje sportuojant kilogramai tirpsta greičiau. Mokslas rodo, kad ši sąvoka turi pagrindą, bet ji dažnai klaidingai suprantama.

Kaip kūnas degina riebalus?

Riebalai, arba adipocitai, daugiausia kaupiami po oda – hipodermoje. Būtent šis sluoksnis slepia taip vadinamą „šešių kubelių“ pilvo raumenį, kurį turi visi, tik ne visiems jis matomas.

Dirbant raumenims energija gaunama iš dviejų pagrindinių šaltinių – angliavandenių ir riebalų. Net ramybės būsenoje didelė dalis energijos gaunama iš riebalų, tačiau bendra sudeginamų kalorijų suma yra labai maža.

Didėjant krūviui, organizmas pamažu pereina prie didesnio angliavandenių naudojimo, nes jie leidžia generuoti energiją greičiau. Todėl esant didesniam intensyvumui riebalų dalis proc. mažėja, bet bendra sudegintų kalorijų suma auga.

Kas yra riebalų deginimo zona?

Tyrimai rodo, kad vidutinio intensyvumo krūvis, vadinamas 2 zona, dažnai yra tas taškas, kai absoliučiai sudeginama daugiausia riebalų. Čia dar galite laisvai kalbėtis, kvėpavimas pagilėjęs, bet nekankina dusulys.

Vis dėlto svoriui mažinti svarbiausia ne tai, kokia riebalų ir angliavandenių dalis sudeginama proc., o kiek iš viso sudeginama kalorijų per dieną ir savaitę. Būtent bendras kalorijų deficitas lemia, ar kūnas ims naudoti sukauptus riebalus.

Moksliniai darbai, kuriuose lygintas ilgesnis žemo intensyvumo ir trumpesnis aukšto intensyvumo krūvis, kai sudegintų kalorijų kiekis buvo sulygintas, parodė tą patį: riebalų netenkama panašiai.

Kaip derinti skirtingas treniruotes?

Aukšto intensyvumo treniruotės patrauklios tuo, kad per trumpą laiką sudeginama daug kalorijų ir po jų kurį laiką išlieka padidėjęs deguonies suvartojimas – vadinamasis „pokūvio efektas“. Šiuo laikotarpiu atsargų atkūrimui daugiau naudojami riebalai.

Vidutinio intensyvumo, arba 2 zonos, treniruotės stiprina širdį, didina kapiliarų ir mitochondrijų kiekį raumenyse. Tai gerina gebėjimą ilgiau naudoti riebalus energijai, kas ypač svarbu ištvermės sporte.

Optimalus sprendimas daugeliui – derinti abi kryptis: reguliarias vidutinio intensyvumo treniruotes, kelias trumpas aukšto intensyvumo atkarpas ir jėgos pratimus. Svarbiausia – reguliarumas ir toks judėjimo būdas, kurį realiai norisi tęsti mėnesius, o ne savaites.

Galiausiai svarbu suprasti, kad pratimų pasirinkimu negalime „nukreipti“ riebalų deginimo į konkrečią vietą, pavyzdžiui, pilvą. Kur pirmiausia tirps riebalai, daugiausia lemia genetika ir lytis, todėl vietoje stebuklingų pratimų verta rinktis ilgalaikį, subalansuotą judėjimą.