Neandertaliečiai buvo gudresni, nei manėme: 100 000 metų senumo radinys atskleidė paslaptį

Neandertaliečiai, ilgą laiką vaizduoti kaip primityvūs ankstyvieji žmonės, galėjo turėti kur kas sudėtingesnius įgūdžius. Naujas archeologinis tyrimas rodo, kad jie ne tik suvalgydavo sumedžiotus gyvūnus, bet ir sąmoningai panaudodavo jų kūno dalis kaip įrankius.

Mokslininkai, tyrę vidurinio paleolito laikotarpio radinius, dėmesį sutelkė į neįprastą raganosių dantų sankaupą vienoje iš Vakarų Europos stovyklaviečių. Būtent toks radinys paskatino kelti klausimą, kodėl vienoje vietoje atsidūrė tiek daug dantų, jei jie būtų buvę skirti vien maistui.

Kodėl raganosių dantys tapo įkalčiu?

Tyrėjai analizavo radinius iš kelių vietovių, o ypač svarbiais tapo du objektai: El Kastiljo urvas Ispanijoje ir Pech-de-l’Azé II Prancūzijoje. El Kastiljo vietovėje aptikti 202 raganosių dantys, o dalis jų turėjo aiškius nusidėvėjimo pėdsakus, kurių iki šiol nepavyko įtikinamai paaiškinti.

Naudojant mikroskopinę analizę, ant kai kurių dantų užfiksuotos žymės rodė daugkartinį kontaktą su kietais paviršiais. Tokie pėdsakai labiau priminė darbo, o ne skerdimo ar maisto apdorojimo procesus.

Eksperimentai atkūrė neandertaliečių veiksmus

Kad patikrintų hipotezę, mokslininkai atliko eksperimentus, imituodami galimą dantų panaudojimą. Jie bandė raganosių dantis naudoti kaip plaktukus ir atramas, o vėliau lygino atsiradusias žymes su tomis, kurios matomos ant archeologinių radinių.

Eksperimentų metu susiformavę nusidėvėjimo raštai buvo labai panašūs į aptiktus ant maždaug 100 000 metų senumo dantų. Tai sustiprino prielaidą, kad dalis raganosių dantų buvo naudojami kaip darbo įrankiai, o ne atsitiktinai liko po maitinimosi.

Sąmoningas pasirinkimas keičia požiūrį

Dar svarbiau tai, kad tyrėjams pavyko pastebėti dėsningumą: tam tikro dydžio ir formos dantys geriau tiko konkrečioms užduotims. Pavyzdžiui, didesni dantys su lygesniu paviršiumi pasirodė patogesni kaip atramos ar smūgio paviršius.

Tai leidžia daryti išvadą, kad neandertaliečiai galėjo sąmoningai rinktis medžiagą ir formą pagal poreikį, o ne naudoti tai, kas po ranka pasitaikė atsitiktinai. Toks elgesys siejamas su planavimu, patirtimi ir gebėjimu pritaikyti turimus išteklius.

„Šis tyrimas svarbus, nes parodo, kad be kaulų ir ragų, kaip ypač kietą medžiagą neandertaliečiai galėjo aktyviai naudoti ir raganosių dantis“, – sakė vienas iš tyrėjų iš Aberdyno universiteto.

Pastaraisiais metais vis daugiau darbų griauna įsisenėjusį neandertaliečių įvaizdį. Archeologiniai radiniai ir jų analizė vis dažniau rodo, kad jie galėjo demonstruoti sudėtingesnį elgesį, nei ilgai buvo laikoma, įskaitant kryptingą įrankių parinkimą ir įvairių medžiagų panaudojimą.