Šalčiai spaudė rekordus, tačiau kenkėjai gali atsitiesti akimirksniu: pavojus dar tik prasideda
Ši žiema Lietuvoje daug kam pasirodė neįprastai ilga ir šalta, todėl natūraliai kilo klausimas, ar toks oras bent iš dalies sumažins kenkėjų problemą pavasarį ir vasarą.
Tokia viltis suprantama, tačiau vien šaltos žiemos nepakanka tikėtis ryškaus poveikio visoms kenkėjų rūšims. Dalis jų iš tiesų gali nukentėti, bet nemaža dalis yra prisitaikiusios žiemoti dirvoje, po augalų liekanomis, pastogėse ar žmogaus būste, kur sąlygos gerokai stabilesnės nei atviroje aplinkoje.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, 2026 metų sausis šalyje buvo itin šaltas: vidutinė oro temperatūra siekė minus 9,2 laipsnio, o toks sausis buvo antras šalčiausias XXI amžiuje. Be to, tiek sausį, tiek vasarį sniego danga daug kur laikėsi ilgiau ir buvo storesnė nei įprastai.
Vis dėlto storas sniegas nereiškia, kad dirva stipriai įšalo. Priešingai, sniegas veikia kaip izoliacinis sluoksnis. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba pabrėžia, kad mažas sniego šiluminis laidumas apsunkina šilumos apykaitą tarp oro ir dirvožemio, todėl sniego danga saugo dirvą nuo gilaus įšalo. Dėl to vien pagal žemą oro temperatūrą spręsti, kad daugelis kenkėjų buvo „iššaldyti“, būtų per drąsu.
Patalpų kenkėjams žiema dažniausiai nelemia daug
Lauko ir patalpų kenkėjus svarbu vertinti atskirai. Tie, kurie gyvena žmogaus būste, šildomose sandėliavimo ar ūkinėse patalpose, nuo žiemos šalčių beveik nepriklauso.
Pelėms, žiurkėms, tarakonams, maistinėms kandims ar patalinėms blakėms svarbiausia ne oro temperatūra lauke, o tai, ar viduje yra maisto, vandens ir slėptuvių. JAV Aplinkos apsaugos agentūra nurodo, kad būtent šie trys veiksniai lemia, ar kenkėjai įsitvirtins namuose. Kalifornijos universiteto integruotos kenkėjų kontrolės programa taip pat pažymi, kad naminės pelės, turėdamos stabilų maisto šaltinį ir prieglobstį, gali veistis visus metus, o atvėsus orams dažnai ima veržtis į pastatus.
Tai reiškia, kad jei graužikų problema buvo juntama dar rudenį, žiema jos savaime neišsprendžia. Tokiais atvejais kur kas svarbesnė prevencija: plyšių ir angų sandarinimas, tvarkinga maisto laikysena, mažesnė netvarka ir nuolatinė stebėsena.
Erkėms ir šliužams vien šalčio gali nepakakti
Dažnai manoma, kad stipresnė žiema sumažina erkių skaičių. Tačiau erkės žiemoja ne atvirame ore, o paklotėje ir dirvožemio paviršiaus sluoksnyje, kur mikroaplinka stabilesnė. Jei žemę anksti užkloja sniegas, jis jas iš dalies apsaugo nuo staigių temperatūros svyravimų.
Tai atitinka ir Lietuvos situaciją. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras primena, kad erkių Lietuvoje galima aptikti net žiemos mėnesiais, o pavasarinis jų aktyvumas prasideda kartu su pirmąja žaluma, paprastai kovą. Kitaip tariant, vien šaltesnė žiema dar nėra pakankamas pagrindas tikėtis gerokai silpnesnio erkių sezono.
Šis klausimas Lietuvoje ypač svarbus ir dėl sveikatos rizikos. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, Lietuva pagal erkinio encefalito sergamumą išlieka tarp labiausiai paveiktų Europos valstybių, o 2022 metais turėjo didžiausią rodiklį tarp duomenis pateikusių ES ir EEE šalių.
Panaši logika galioja ir šliužams. Universitetų augalų apsaugos šaltiniai nurodo, kad šliužai gali peržiemoti įvairiose stadijose, dažniausiai apsaugotose vietose dirvoje, po augalų liekanomis, mulčiu ar lentomis. Be to, jų plitimui ypač palankus šiltas ir drėgnas pavasaris. Todėl jei po sniegingos žiemos seks lietingas sezonas, šliužų problema soduose ir daržuose gali būti visai nemenka.
Vabzdžių gausą dažniau nulemia pavasaris, o ne vien žiema
Su uodais, musėmis ar dalimi kitų vabzdžių situacija sudėtingesnė, nes daug kas priklauso nuo konkrečios rūšies ir jos žiemojimo būdo. Kai kurios rūšys jautresnės užsitęsusiam šalčiui, ypač jei žiemoja mažiau apsaugotose vietose.
Tačiau ir čia nereikėtų tikėtis stebuklingo efekto. JAV Aplinkos apsaugos agentūra nurodo, kad uodų kiaušinėliai išsirita patekę į vandenį, o patelės kiaušinėlius deda ant vandens arba vietose, kurios vėliau gali būti užlietos. Tai reiškia, kad pavasarį tirpstant sniegui susidariusios balos, užmirkusios pievos, vandens sankaupos kiemuose ar soduose gali tapti palankiomis veisimosi vietomis.
Todėl po sniegingos žiemos uodų bus mažiau tik tuo atveju, jei pavasaris bus gana sausas, o laikino stovinčio vandens susidarys mažiau. Jei bus šilta ir drėgna, populiacijos gali greitai atsistatyti.
Plačiau žiūrint, Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, kad klimato kaita jau ilgina daugelio pernešėjų aktyvumo sezoną ir plečia jų paplitimą. Dėl to vienos šaltesnės žiemos poveikio nereikėtų pervertinti, ypač kai bendras fonas Europoje išlieka šylantis.
Galutinė išvada paprasta: žiema kai kurioms rūšims galėjo būti nepalanki, tačiau ji savaime kenkėjų problemos neišsprendžia. Daug daugiau lems tai, koks bus pavasaris ir vasaros pradžia, kiek bus drėgmės, kaip greitai sušils oras ir ar žmonės laiku imsis prevencinių priemonių.
Praktiškai tai reiškia, kad verta kuo anksčiau sutvarkyti aplinką aplink namus, nepalikti atvirų maisto šaltinių, užsandarinti plyšius, išnešti pernykštes augalų liekanas, mažinti drėgnų slėptuvių kiekį ir nepalikti stovinčio vandens. Jei kenkėjai jau įsitvirtino, efektyviausias sprendimas paprastai būna ne laukti kito šalčio, o taikyti tikslines kontrolės priemones.
