Šuo kenčia tyloje, o jūs to nematote: mokslininkai įvardijo ženklus, kurių nepastebi šeimininkai
Gyvenant su augintiniu kartais atrodo, kad vienas kitą suprantate be žodžių. Ne vienas šeimininkas pastebi, jog gyvūnas reaguoja į žmogaus emocinę būseną, o kartais – net į sveikatos pokyčius.
Vis dėlto naujas tyrimas rodo, kad daugelis šunų šeimininkų ne taip gerai atpažįsta augintinio skausmą, kaip patys mano. Tai gali turėti rimtų pasekmių šuns elgesiui, sveikatai ir bendrai gerovei.
Dažnai manoma, kad skausmą jaučiantis gyvūnas būtinai cypsės, inkš ar aiškiai parodys fizinius negalavimus. Taip gali būti, kai skausmas ūmus, pavyzdžiui, po rimtos traumos. Tačiau neretai gyvūnai skausmą slepia – tai natūralus išlikimo mechanizmas. Dėl to skausmas gali pasireikšti tik labai subtiliais elgesio pokyčiais.
Žmonės paprastai gana neblogai atpažįsta bazines gyvūnų emocijas, tokias kaip pyktis, baimė ar džiaugsmas, stebėdami kūno laikyseną ir mimiką. Tačiau sunkiau susieti tuos pačius signalus su sudėtingesnėmis būsenomis, pavyzdžiui, skausmu, nerimu ar frustracija.
Neseniai paskelbtame tyrime buvo vertinama, kaip gerai žmonės atpažįsta šunų skausmo požymius. Internetinę anketą užpildė 530 šunų šeimininkų ir 117 žmonių, neturinčių šunų.
Dalyviams pateiktas 17 šuns elgesio tipų sąrašas. Jų buvo prašoma įvertinti, kiek tikėtina, kad kiekvienas elgesio tipas rodo skausmą, remiantis turimomis žiniomis ir patirtimi. Tyrimo esmė ta, kad visi 17 elgesio tipų iš tiesų gali būti skausmo signalai.
Tarp pateiktų požymių buvo ir akivaizdesni pokyčiai: atsargus letenos kėlimas, sumažėjęs noras žaisti, pasikeitusi asmenybė. Šiuos ženklus dalyviai gana sėkmingai siejo su skausmu.
Tačiau daug prasčiau atpažinti subtilūs indikatoriai: žiovulys, lūpų ar nosies laižymas, taip pat tam tikri mimikos pokyčiai – nusukamas žvilgsnis, dažnesnis mirksėjimas. Tai gali būti įspėjimai, kad šuo kenčia.
Įdomu tai, kad žmonės, neturintys šunų, dažniau nei šeimininkai teisingai nurodė, jog sustingimas ar galvos bei kūno nusukimas gali būti susijęs su skausmu. Tai leidžia manyti, kad dalis šeimininkų, kasdien matydami savo augintinį, gali tapti mažiau pastabūs jo elgesio niuansams.
Tyrime dalyviams taip pat buvo pateiktos trys aprašytos šunų elgesio situacijos. Nors dalyviams tai nebuvo atskleista, dvi situacijos buvo susijusios su skausmingomis būklėmis (viena aiški, kita – subtili), o trečioji su skausmu nesusijusi.
Šunų šeimininkai dažniau įtarė skausmą situacijoje, kur matėsi ryškūs judėjimo sunkumai – šlubavimas, šokinėjimas, kojų kilnojimas. Tuo tarpu atveju, kai požymiai buvo ne tokie aiškūs (naktinis neramumas, šeimos narių sekiojimas), šeimininkų ir neturinčių šunų žmonių rezultatai iš esmės nesiskyrė.
Pastebėta ir tai, kad šeimininkai, kurie anksčiau buvo susidūrę su augintinio skausmingomis būklėmis, dažniau gebėjo atpažinti kančios ženklus – tiek aiškius judėjimo pokyčius, tiek kūno kalbos signalus. Tai rodo, kad patirtis gali padėti ugdyti gebėjimą laiku pastebėti problemą.
Tyrimo išvada paprasta: vien tai, kad žmogus augina šunį, dar nereiškia, kad jis geriau atpažins subtilius skausmo požymius. Skirtingos gyvūnų rūšys skausmą gali rodyti nevienodai, o vertinant būklę vis dažniau pasitelkiami ir vadinamieji mimikos vertinimo metodai, kai stebimi itin smulkūs veido raumenų judesiai, pavyzdžiui, akių prisimerkimas.
Laiku atpažinti augintinio skausmą yra itin svarbu, kad būtų galima greitai reaguoti. Tai taip pat gali mažinti riziką, jog šuo taps dirglesnis ar agresyvesnis – kai kuriais atvejais elgesio problemos siejamos su lėtiniu skausmu. Skausmas gali didinti ir jautrumą garsams: šuo gali krūpčioti ar loti reaguodamas į staigius, neįprastus ar garsius dirgiklius.
Jei įtariate, kad augintinis gali jausti skausmą dėl staigaus elgesio ar judėjimo pokyčio, verta kreiptis į veterinarą. Skausmas gali pasireikšti šlubavimu, vangumu, nenoru eiti pasivaikščioti ar žaisti, tačiau ne mažiau svarbūs ir vos pastebimi ženklai: pakitęs mirksėjimas, trumpos pauzės, sustingimas.
Tyrėjai ragina atkreipti dėmesį į pakitusį miego ritmą, neramumą, perdėtą lipnumą, neįprastą laižymą ar kūno kramtymą. Diskomfortą kartais išduoda ir ausų padėtis, kailio būklė, jo „kritimas“ ant odos. Taip pat svarbus signalas – nenoras, kad būtų liečiamos tam tikros kūno vietos.
Jei šuns elgesys pakito ir kyla mintis apie dresūrą ar elgesio specialisto pagalbą, pirmiausia verta atmesti galimybę, kad keistas elgesys susijęs su skausmu.
