Žmonija gali sulaukti istorinio momento: pirmasis zondas kitą žvaigždę galėtų pasiekti dar šį amžių

Dar vaikystėje daugelis svajojo apsilankyti kitoje planetoje ar net prie kitos žvaigždės. Ilgą laiką atrodė, kad tarpžvaigždiniai skrydžiai – ne šio šimtmečio žmonėms. Tačiau naujos idėjos verčia permąstyti, ką iš tiesų galime pasiekti per vieną žmogaus gyvenimą.

Ar realistiska tikėtis, kad mūsų civilizacija bent zondo lygiu pasieks kitą žvaigždžių sistemą dar šio amžiaus viduryje?

Atstumai, kurie gąsdina

Artimiausia Saulei žinoma žvaigždė – Proksima Kentaurė, esanti už maždaug 4,25 šviesmečio. Kosminiais masteliais tai nedidelis atstumas, tačiau dabartinėms raketoms – milžiniškas iššūkis.

Toliausiai nuo Žemės nukeliavęs žmogaus sukurtas aparatas „Voyager 1“ skrieja apie 17 kilometrų per sekundę greičiu. Net ir taip judėdamas, jis Proksimos Kentaurės pasiektų tik po maždaug 73 000 metų – tai kelionė, gerokai ilgesnė už visą rašytinę žmonijos istoriją.

Netrukus turėtų startuoti ir kitas rekordus gerinantis aparatas – „Parker Solar Probe“. Priartėjęs prie Saulės jis pasieks apie 200 kilometrų per sekundę greitį, tačiau tai vis tiek tik maždaug 0,07 proc. šviesos greičio. Kelionė iki Proksimos truktų tūkstančius metų.

Lazerinės burės idėja

Norint skristi į kitą žvaigždžių sistemą per žmogaus gyvenimą, reikia kitokios strategijos. Tokią siūlo projektas „Breakthrough Starshot“, inicijuotas žinomo verslininko Jurijaus Milnerio ir remiamas Stepheno Hawkingo bei kitų mokslininkų.

Jo esmė – ne didžiuliai kosminiai laivai, o miniatiūriniai zondai, sveriantys vos kelis gramus ir turintys kelių metrų pločio itin plonas šviesos bures. Tūkstantis tokių zondų būtų iškeliami į Žemės orbitą įprasta raketa.

Ten juos paeiliui apšviestų ant Žemės paviršiaus įrengtas maždaug 1 kvadratinio kilometro ploto lazerių masyvas. Koncentruota lazerio spinduliuotė per maždaug 10 minučių turėtų įgreitinti kiekvieną zondą iki maždaug 20 proc. šviesos greičio.

Tokiu atveju kelionė iki Proksimos Kentaurės truktų apie 20 metų. Jei startas įvyktų, pavyzdžiui, 2036 metais, pirmieji zondai į kitą žvaigždžių sistemą atskristų jau maždaug 2056 metais – tai data, kurios dalis šiandieninių jaunuolių galėtų sulaukti.

Kliūtys ir galimos naudos

Projektas susiduria su rimtais techniniais iššūkiais. Skriedamas penktadaliu šviesos greičio zondas tampa itin pažeidžiamas net ir smulkiausioms dulkių dalelėms. Todėl planuojama leisti tūkstantį aparatų tikintis, kad bent dalis jų pasieks tikslą.

Didelis ir energijos poreikis: vieno zondo įgreitinimui reikėtų apie 100 gigavatų galios lazerio spindulio – tai panašu į visos didelės Europos valstybės elektros suvartojimo piką. Be to, būtina sukurti ypač tikslią spindulio valdymo ir navigacijos sistemą.

Viso projekto biudžetas vertinamas maždaug 9–10 milijardų eurų. Palyginimui, Tarptautinės kosminės stoties sukūrimas ir palaikymas kainavo apie 140 milijardų eurų, o metinis didžiųjų valstybių gynybos biudžetas siekia šimtus milijardų.

Tokie kaštai atrodo nedideli, jei pavyktų gauti pirmuosius artimus vaizdus iš kitos žvaigždės planetos – Proksimos Kentaurės b. Ši uolinė planeta sukasi gyvybei palankioje zonoje, todėl nuotraukos galėtų atskleisti vandenynus, ledynus ar kontinentus, jei jie egzistuoja.

Net jei žmonės asmeniškai ten nenuvyks dar kelis šimtmečius, tokia misija būtų žingsnis, lemiantis, ar mūsų civilizacija taps tarpžvaigždine. Kaip senovės keliautojai žymėjo pirmuosius žemėlapius, taip mes galime pažymėti pirmąją žvaigždę, kurią pasiekė žmogaus sukurtas aparatas.