Trokštamas ES pasas vos po kelerių metų: kurios šalys jį dalija lengviausiai?
Per pastarąjį dešimtmetį Europos Sąjungoje pilietybę gavusių migrantų skaičius smarkiai išaugo.
Remiantis „Eurostat“ duomenimis, 2014 m. ES šalys išdavė apie 762 tūkst. pasų, o 2024 m. šis skaičius pasiekė 1,2 mln. Tai reiškia 54 proc. augimą per 10 metų ir beveik 12 proc. daugiau nei 2023 m.
Didžioji dalis naujų piliečių (88 proc.) – ne ES valstybių piliečiai. Dar beveik 11 proc. pilietybę įgijo persikėlę iš kitos iš 27 ES valstybių narių.
Pasų skaičius ir natūralizacijos rodiklis: kur skirtumai didžiausi?
Vertinant vien pagal suteiktų pilietybių skaičių, ryškiai pirmauja Vokietija: 2024 m. ji suteikė beveik 300 tūkst. pilietybių – tai sudaro maždaug ketvirtadalį viso ES skaičiaus. Antroje vietoje – Ispanija su maždaug 250 tūkst., trečia – Italija su 217 tūkst.
Tačiau natūralizacijos rodikliai (kiek pilietybių suteikiama 100 ne piliečių gyventojų) atskleidžia kitą paveikslą. Aukščiausią natūralizacijos rodiklį ES fiksuoja Švedija – 7,5 pilietybės 100 ne piliečių gyventojų. Toliau rikiuojasi Italija su 4,1, o po jos – Ispanija ir Nyderlandai (po 3,9).
Mažiausi natūralizacijos rodikliai ES buvo Lietuvoje, Bulgarijoje ir Estijoje.
Kokių šalių piliečiai dažniausiai gauna ES pasus?
2024 m. daugiausia naujų ES pasų gavo Sirijos piliečiai – daugiau nei 110 tūkst. Antroje vietoje buvo Maroko piliečiai (97 tūkst.), trečioje – Albanijos (48 tūkst.). Turkijos piliečiai sudarė kiek daugiau nei 40 tūkst.
Penktoje vietoje atsidūrė Rumunijos piliečiai – tai didžiausia gavėjų grupė iš ES šalies, jų buvo apie 40 tūkst. Toliau sekė Venesuelos, Ukrainos, Indijos, Rusijos ir Brazilijos piliečiai.
Kaip įgyjamas ES pasas: bendros taisyklės ir išimtys
Vieno universalaus kelio į ES pilietybę nėra – kiekviena valstybė taiko savo taisykles. Vis dėlto dažniausiai minimali gyvenimo šalyje trukmė siekia apie penkerius metus, nors skirtumai tarp valstybių yra dideli.
Pavyzdžiui, Ispanijoje daugeliu atvejų pilietybės prašymui reikia 10 metų gyvenimo šalyje. Tačiau kai kurių Lotynų Amerikos šalių piliečiams, įskaitant Argentinos, Meksikos, Brazilijos ir Kosta Rikos, laukimo terminas sutrumpėja iki dvejų metų. Toks pats palengvinimas taikomas ir Portugalijos, Andoros, Filipinų bei Pusiaujo Gvinėjos piliečiams.
Švedijoje taip pat yra geografinė išimtis: kitų Šiaurės šalių piliečiams pakanka dvejų metų nepertraukiamo gyvenimo, kai tuo tarpu daugumai kitų asmenų taikomas įprastas penkerių metų terminas.
Kur pilietybę galima gauti greičiausiai?
Lenkija siūlo galimybę pilietybės siekti po trejų metų nepertraukiamo gyvenimo šalyje, jei pareiškėjas turi stabilias pajamas.
Maltoje terminas gali būti dar trumpesnis – iki maždaug 14 mėnesių, tačiau tai taikoma tik investuojantiems ne mažiau kaip 600 tūkst. eurų į šalies ekonomiką. Daugumai pareiškėjų Maltoje įprastas natūralizacijos laikotarpis vis tiek siekia apie penkerius metus.
Vokietijoje taisyklės pastaruoju metu sugriežtėjo: 2025 m. spalį buvo panaikinta greitesnė schema aukštos kvalifikacijos specialistams. Dabar standartinis reikalavimas – penkeri gyvenimo metai, tačiau pareiškėjai taip pat turi atitikti papildomas sąlygas, įskaitant vokiečių kalbos B1 lygį, pilietybės testą ir finansinio stabilumo įrodymą.
Jungtinėje Karalystėje taikoma panaši sistema: būtina šalyje gyventi mažiausiai penkerius metus, nors svarstoma terminą didinti iki 10 metų. Taip pat reikia išlaikyti testą apie šalies istoriją, kultūrą, valdžios ir teisės sistemą, įrodyti anglų kalbos mokėjimą bei neturėti nesenų ar sunkių teistumų.
Nors Italija turi vieną didžiausių natūralizacijos rodiklių ES, kelias į pilietybę čia gali būti ilgas: ne ES piliečiams dažniausiai reikia laukti 10 metų, o ES piliečiai kreiptis gali po ketverių metų. Be to, prašymo nagrinėjimas gali trukti iki 24 mėnesių, o kai kuriais atvejais – iki 36 mėnesių.
