Per pastaruosius kelerius metus dirbtinis intelektas iš nišinės technologijos tapo pagrindine skaitmeninės ekonomikos varomąja jėga. Tačiau ši transformacija turi mažiau matomą kainą: didžiulį atminties poreikį, kuris grasina paversti milijardus esamų įrenginių moraliai pasenusiais.
Iki 2026 metų pabaigos įprastas nebrangus nešiojamasis kompiuteris su 8 GB operatyviosios atminties gali pradėti strigti net bandant užtikrinti bazinį operacinių sistemų saugumą ir darbą su naujesnėmis programomis.
Slaptas kompiuterių senėjimas
Dabar pasaulyje naudojama apie 2 milijardus kompiuterių ir nešiojamųjų įrenginių. Daugiau nei 1,3 milijardo jų neturi nei neuroninių procesorių, nei pakankamos atminties, kad galėtų vykdyti lokalias, naujos kartos DI užduotis, kurias gamintojai vis agresyviau integruoja į naršykles, biuro programas ir operacines sistemas.
Išoriškai šie įrenginiai atrodo puikiai: ekranai ryškūs, klaviatūros nesusidevėjusios, sistemos įsijungia per kelias sekundes. Tačiau keičiantis programinės įrangos reikalavimams, jiems tyliai skelbiamas nuosprendis – naudotojams lieka vis mažiau pasirinkimo, jei jie nori naudotis šiuolaikinėmis paslaugomis.
Atmintis brangsta, kokybė prastėja
Didžiausios technologijų bendrovės, tokios kaip „Microsoft“, „Meta“, „Alphabet“ ir „Amazon“, masiškai investuoja į DI centrus ir jiems būtiną atmintį. Analitikų vertinimu, vien 2026 metais jų kapitalo išlaidos DI infrastruktūrai gali siekti apie 725 milijardus eurų ir dar labiau augti 2027–2028 metais.
Toks mastas keičia visos rinkos pusiausvyrą. Išmaniųjų telefonų gamyboje atminties dalis medžiagų savikainoje nebrangesniuose, iki maždaug 370 eurų kainuojančiuose modeliuose jau sudaro iki 60 proc., o vidutinės klasės įrenginiuose – apie 40 proc.
Gamintojai negali be galo kelti kainų, todėl taupo kitur: montuoja pigesnius fotoaparatus, trumpiau tarnaujančias baterijas, paprastesnius korpusus. Vartotojas sumoka tiek pat, bet gauna prastesnį įrenginį, kurio veikimo trukmė realybėje trumpėja.
DI centrai prieš vartotojus
Didžiosios debesų kompiuterijos įmonės masiškai perka ne paprastą DDR atmintį, o sparčią didelės spartos atmintį HBM, kuri naudojama DI akseleratoriuose. Pagal našumą HBM gali būti kelias dešimtis kartų greitesnė už įprastą atmintį, tačiau vienam gigabaitui pagaminti reikia maždaug tris kartus daugiau silicio resursų.
Gamykloms persiorientuojant į pelningesnę HBM rinką, paprastos atminties pasiūla ir toliau spaudžiama. Situaciją dar labiau aštrina tai, kad apie 93 proc. pasaulio atminties rinkos kontroliuoja trys įmonės – „Samsung“, „SK Hynix“ ir „Micron“.
Aukšti pelningumo rodikliai iš HBM skatina šiuos gamintojus tenkinti kelių milžinų poreikius, o ne milijardų vartotojų lūkesčius. Tai de facto perkelia išteklius nuo plataus vartojimo elektronikos į DI centrus.
Kelias į skaitmeninę baudžiavą?
Dėl šių pokyčių grynai vietinis kompiuterio darbas tampa vis labiau ribotas. Jei įrenginys nepajėgus vykdyti DI funkcijų vietoje, naudotojui lieka rinktis brangesnį „DI paruoštą“ kompiuterį arba mokėti kas mėnesį už debesijos paslaugas, kad galėtų naudotis įprastomis funkcijomis.
Taip vienkartiniai pirkimai pamažu virsta nuolatinėmis prenumeratomis. Įrenginiai tampa nebe savarankiškais darbo įrankiais, o tik vartais į didžiųjų korporacijų valdomą skaitmeninę ekosistemą.
Jei ši kryptis nesikeis, atotrūkis tarp galingų korporatyvinių DI sistemų ir eilinių vartotojų kompiuterių tik didės, o kontrolė pereis tiems, kas valdo duomenų centrus ir atminties gamybą.
