Prieš 100 metų prognozavo 15 valandų darbo savaitę: kodėl vis dar dirbame po 40?

Prieš beveik šimtmetį vienas įtakingiausių ekonomistų Johnas Maynardas Keynesas prognozavo, kad iki 2030 metų išsivysčiusiose šalyse žmonėms pakaks dirbti vos 15 valandų per savaitę. Jis manė, kad technologijos leis tiek pakelti produktyvumą, kad likusį laiką galėsime skirti poilsiui ir saviraiškai.

Tačiau šiandien dauguma dirbančiųjų vis dar leidžia darbe mažiausiai 40 valandų per savaitę. Kodėl prognozė dėl technologijų išsipildė, o dėl laisvo laiko – ne?

Produktyvumas auga, atlyginimai atsilieka

Po Antrojo pasaulinio karo kelis dešimtmečius Jungtinėse Valstijose atlyginimų ir produktyvumo kreivės kilo išvien. Kai darbuotojai dirbo efektyviau, jų pajamos taip pat augo, o tai leido dalį laiko išsikeisti į laisvesnes darbo sąlygas.

Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos ši sąsaja nutrūko. Ekonominės politikos instituto duomenimis, 1979–2020 metais produktyvumas JAV išaugo apie 62 proc., o tipinio darbuotojo atlyginimas – tik apie 17 proc. Likusi dalis virto augančiais pelnais ir vadovų pajamomis.

Prie to prisidėjo trys dideli pokyčiai: drastiškai sumenkęs profsąjungų vaidmuo, finansų sektoriaus deregu­liavimas ir globalizacija, suteikusi verslui pigesnės darbo jėgos alternatyvą kitose šalyse. Derybinė darbuotojų galia sumažėjo, todėl jie nebegalėjo išsiderėti savo dalies išaugusio pyrago.

Vartojimo ratchet ir kultūrinė kaltė

Kita priežastis, kodėl nedirbame trumpiau, slypi mūsų pačių lūkesčiuose. Ekonomistai tai vadina vartojimo ratchet efektu: kai pajamos auga, „normalaus gyvenimo“ kartelė kyla kartu. Didesnis būstas, geresnis automobilis, brangesnės paslaugos pamažu tampa būtinybe, o ne prabanga.

Dalis šio augimo susijusi su realiais poreikiais, tačiau nemažą dalį kuria reklama ir socialinis spaudimas. Įprantame prie brangaus gyvenimo būdo, kuriam išlaikyti vėl reikia pilnos darbo savaitės.

Prie to prisideda ir giliai įsišaknijusi darbo etika. Sociologas Maxas Weberis siejo ją su protestantiška tradicija, kurioje darbas laikytas pašaukimu ir moraline pareiga. Nors religingi esame kur kas mažiau, kaltė dėl poilsio išliko, o ilgai dirbantis žmogus dažnai laikomas vertingesniu.

Struktūrinės kliūtys ir sėkmingi bandymai

Net ir tiems, kurie sąmoningai renkasi kuklesnį vartojimą, sutrumpinti darbo laiką dažnai trukdo struktūriniai veiksniai. Būsto kainos didžiuosiuose miestuose auga greičiau nei atlyginimai, vaikų priežiūros paslaugos daug kur prilygsta privataus universiteto kainai, o kai kuriose šalyse sveikatos apsauga stipriai susieta su visą darbo dieną dirbamu darbu.

Tačiau bandymų keisti sistemą jau yra. Islandijoje 2015–2019 metais viešajame sektoriuje išbandyta trumpesnė darbo savaitė – 35–36 valandos už tokį patį atlyginimą. Produktyvumas daugumoje darboviečių išliko toks pat arba net pagerėjo, o darbuotojai pranešė apie mažesnį perdegimą.

Jungtinėje Karalystėje 2022 metais daugiau kaip 60 įmonių dalyvavo keturių dienų darbo savaitės eksperimente. Apibendrinus rezultatus, didžioji dalis jų nusprendė naujos tvarkos neatsisakyti, nes produktyvumas nenukrito, o darbuotojų kaita sumažėjo.

Šie pavyzdžiai rodo, kad technologijų sukurtą produktyvumo augimą galima paversti laiku, o ne tik papildomu kiekiu prekių ir paslaugų. Tačiau tam reikia politinių ir organizacinių sprendimų dėl to, kam atitenka ekonomikos pažangos vaisiai.