Kodėl neprisimename kūdikystės? Mokslininkai vis geriau supranta šią smegenų paslaptį

Pirmųjų savo gyvenimo metų neprisimenate, nors tada vyko vieni dramatiškiausių jūsų smegenų pokyčių. Gimimas, pirmas žodis, pirmas žingsnis – visa tai įvyko, tačiau šiandien šių akimirkų nebegalite atkurti.

Mokslininkai šį reiškinį vadina infantilistine amnezija ir vis geriau supranta, kodėl sąmoningi kūdikystės prisiminimai dingsta, nors jų padariniai išlieka visam gyvenimui.

Kaip gimsta prisiminimai?

Atmintis nėra vaizdo įrašas, kurį smegenys paprasčiausiai „įrašo“. Skirtingi patyrimo aspektai – pojūčiai, emocijos, įvykių seka – apdorojami atskiruose regionuose ir vėliau turi būti sujungti.

Už šį sujungimą atsakingas hipokampas. Jis veikia kaip rodyklė, padedanti vėliau rasti ir atkurti autobiografinius prisiminimus – tuos, kuriuose aiškiai suvokiate „aš ten buvau“.

Kūdikio hipokampas dar labai nesubrendęs. Neuronai jau yra, tačiau sudėtingas jų tarpusavio ryšių tinklas dar tik formuojasi, todėl stabilūs, sąmoningai pasiekiami prisiminimai beveik nesusikuria.

Smegenys renkasi mokymąsi, o ne saugojimą

Ankstyvoje vaikystėje hipokampe vyksta ypač aktyvi neurogenezė – sparčiai gimsta nauji neuronai. Jie įsijungia į tinklą ir išjudina senesnius ryšius, tarsi nuolat perstatoma biblioteka.

Toks intensyvus augimas leidžia greitai mokytis kalbos, atpažinti daiktus, veidus, socialines situacijas, bet kartu kenkia ilgalaikiam prisiminimų stabilumui. Smegenys renkasi mokymosi spartą, o ne detalių „archyvą“.

Šiuos procesus lydi dar vienas veiksnys – kalba. Autobiografinė atmintis glaudžiai susijusi su gebėjimu susikurti vidinį pasakojimą apie save, o tai įmanoma tik atsiradus kalbai.

Kalba ir šeimos pasakojimai

Maži vaikai turi savasties pojūtį dabartyje, bet „aš, kuris buvau vakar“ atsiranda kartu su kalba ir tėvų skatinamu pasakojimu apie praeitį. Ten, kur su vaikais dažnai prisimenama ir klausiama „atsimeni, kaip…?“, jų pirmieji sąmoningi prisiminimai paprastai ankstesni ir detalesni.

Dalis ankstyviausių „prisiminimų“ vis dėlto gali būti šeimos nuotraukų ir istorijų rekonstrukcija. Smegenys iš pasakojimų sudėlioja vaizdą ir jį priima kaip tikrą patirtį.

Ką išsaugome iš kūdikystės?

Nors sąmoningi prisiminimai išnyksta, ankstyvos patirtys giliai įsirėžia kaip implicitinė atmintis. Ji veikia mūsų emocines reakcijas, santykių modelius, bazinį saugumo jausmą.

Stiprus ar nesaugus prisirišimas prie globėjų nėra pasakojimas, kurį prisimename, o nervų sistemos „nustatymas“ – kaip greitai nusiraminame, kiek pasitikime kitais, ko tikimės iš pasaulio.

Tai paaiškina, kodėl kai kurios vietos ar kvapai sukelia nerimą ar ramybę, nors jokio aiškaus prisiminimo nėra. Emocijos išliko, bet pasakojimas – ne.

Ar galima perrašyti ankstyvą patirtį?

Faktas, kad esame suformuoti iš to, ko neprisimename, gali skambėti bauginančiai. Tačiau smegenys išlieka plastiškos visą gyvenimą, o naujos patirtys gali koreguoti senus emocinius „nustatymus“.

Saugūs santykiai, terapija, nuosekli patirtis, kad pasaulis yra patikimesnis, nei rodė ankstyva vaikystė, palaipsniui perrašo implicitines nuostatas. Ankstyvieji metai buvo startas, o ne neišvengiama lemtis.

Taigi, nors kūdikystės prisiminimų „kvito“ nepasisaugome, jų padariniai kasdien tyliai veikia mūsų pasirinkimus, baimes ir artumą su kitais žmonėmis.