Pirmą naktį svetimoje vietoje miegate prasčiau? Mokslininkai atskleidė, ką tuo metu daro smegenys

Kasnakt užmerkiame akis tikėdami, kad nubusime saugūs, nors aplink – jokios šarvuotos sienos ar nuolatinė apsauga. Gyvūnų pasaulyje miegas yra vienas pavojingiausių momentų, tačiau dauguma rūšių sugeba išgyventi. Kaip tai įmanoma, jei miegant sąmonė beveik išsijungia?

Elgsenos tyrimai rodo paradoksą: miegantis gyvūnas yra akivaizdžiausia auka. Jis prasčiau mato, užuodžia, lėčiau reaguoja. Vis dėlto naktį gamta nevirsta vienu ilgu plėšrūnų puotos laiku.

Kas vyksta smegenyse miegant?

Mokslininkai kalba apie miegą esant plėšrūnų grėsmei. Tai būsena, kai gyvūno pažeidžiamumas didžiulis, o grėsmės jutimas – gerokai susilpnėjęs. Tyrimuose su laukinėmis zylėmis nustatyta, kad užmigę paukščiai praktiškai nereaguoja net į plėšrūno kvapą.

Jų kūno temperatūra krenta taip pat, kaip ir ramioje naktį, o fizinių įtampos požymių neatsiranda. Tai reiškia, kad užmigęs paukštis tarsi „išjungia“ apsaugos sistemą. Tokia gilios būsenos kaina – beveik visiškas budrumo praradimas.

Miego tyrinėtojai pabrėžia, kad tai nėra klaida. Gili miego fazė būtina smegenų atsinaujinimui, atminčiai ir emociniam stabilumui. Pilnos „apsaugos sistemos“ ir pilno remonto vienu metu ta pati nervų sistema tiesiog nepajėgia užtikrinti.

Kaip gyvūnai ginasi nuo miego rizikos?

Norėdami išgyventi, gyvūnai pakeitė ne tiek patį miegą, kiek visą elgesio strategiją. Rūšys, gyvenančios pavojingose buveinėse, paprastai miega trumpiau ir fragmentiškiau, dažnai prabunda, vengia ilgos, gilios miego fazės.

Kitas esminis ginklas – miego vietos pasirinkimas. Saugūs urvai, tanki augalija, sunkiai pasiekiamos šakos ar glaudžios grupės, kurių pakraščiuose stovintys gyvūnai tarsi sudaro gyvą perimetrą, gerokai sumažina tikimybę, kad plėšrūnas apskritai priartės.

Dalis rūšių nuėjo dar toliau. Delfinai ir nemažai paukščių miega vadinamuoju vienos smegenų pusės miegu. Vienas pusrutulis panyra į gilią miego fazę, o kitas išlieka budresnis, palaiko judesius ir seka aplinką viena atmerkta akimi.

Žmogaus „pusrutulio sargas“

2016 metais Browno universiteto mokslininkai parodė, kad panaši, nors trumpalaikė, strategija veikia ir žmonėms. Tiriant savanorius miego laboratorijoje, pirmąją naktį vienas smegenų pusrutulis miegojo paviršutiniškiau ir jautriau reagavo į garsus.

Tas pats pusrutulis dažniau pažadindavo žmogų, jei pasikeisdavo aplinka. Antrąją naktį toje pačioje vietoje abiejų pusrutulių miegas tapo simetriškas. Tai rodo, kad smegenys pirmą kartą atsidūrus naujoje erdvėje automatiškai įjungia budresnį „sargą“.

Dėl to pirmoji naktis viešbutyje, naujame bute ar palapinėje dažnai būna nerami ir ne tokia atstatanti. Tai ne vien nepatogios pagalvės ar triukšmo, o senos evoliucinės gynybos sistemos pasekmė.

Miegas išlieka rizikinga būsena, tačiau žmonės ir kiti gyvūnai išmoko su ja gyventi. Atsargiai renkantis miego vietą, derinant trumpesnį ar lengvesnį miegą pavojingomis sąlygomis ir, jei reikia, įjungiant „pusrutulio sargą“, mūsų rūšis išgyveno. Pavojus neišnyko, tiesiog dalis smegenų iki šiol nemiega iki galo.