Pasaulis keičia kryptį: kodėl klimato prognozės šiandien atrodo geriau nei prieš 20 metų?

Žemė – vienintelė mums žinoma planeta, palaikanti gyvybę, tačiau per kelis šimtmečius žmonija pavertė jos atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų sandėliu. Anglies dvideginio koncentracija, palyginti su pramonės revoliucijos pradžia, išaugo daugiau nei 50 proc., o vidutinė pasaulio temperatūra pakilo daugiau nei 1 laipsniu Celsijaus.

Dar šio amžiaus pradžioje mokslininkai prognozavo, kad iki 2100 metų planeta gali įkaisti maždaug 4 laipsniais. Tai reikštų suirutę maisto gamyboje, dažnėjančias ekstremalias kaitras ir nežinomas pasekmes ekosistemoms.

Atsinaujinanti energetika keičia žaidimo taisykles

Didžiausias emisijų šaltinis ilgą laiką buvo elektros ir šilumos gamyba, paremta anglių, naftos ir dujų deginimu. Tačiau nuo 2000 metų pasaulyje pastatyta daugiau kaip 4 000 gigavatų atsinaujinančių išteklių galios, daugiausia saulės ir vėjo elektrinių.

Šiandien daugiau nei 30 proc. pasaulio elektros energijos jau pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių. Kai kurios šalys rodo, kokia gali būti ateitis: Urugvajuje apie 90 proc. elektros yra žalia, o tokios valstybės kaip Danija ar Jungtinė Karalystė dėl intensyvios jūrinio vėjo plėtros siekia visiškai švaraus tinklo iki 2030–2035 metų.

Didžiausias proveržis vyksta Kinijoje, kuri instaliuoja maždaug dvigubai daugiau naujų saulės ir vėjo elektrinių nei visas likęs pasaulis kartu. Analitikai prognozuoja, kad jos emisijos iš elektros sektoriaus artimiausiais metais pasieks piką ir pradės mažėti.

Transporto, šildymo ir pramonės lūžis

Elektros sektoriaus emisijų pikas dar nereiškia bendro lūžio, nes daug energijos tebeikvepiama transportui, šildymui ir pramonei. Tačiau čia taip pat matomi aiškūs pokyčiai. Norvegijoje didžioji dalis būstų šildoma šilumos siurbliais, o 9 iš 10 naujų automobilių yra elektra varomi.

Kinijoje elektromobilių ir hibridų pardavimai per kelerius metus išaugo iki dominuojančios rinkos dalies, nes pigėjanti elektra daro elektrinį transportą ekonomiškai patrauklų. Panašias kryptis renkasi ir kelios Afrikos šalys, ribodamos vidaus degimo variklių importą ir skatindamos įkrovimo infrastruktūrą.

Kita kryptis – iki šiol „sunkiai dekarbonizuojami“ sektoriai. Plieno gamyba sudaro apie 7 proc. pasaulinių emisijų, tačiau naujos elektrinės krosnys ir žaliojo vandenilio technologijos jau tampa konkurencingos. Beveik pusė planuojamų naujų plieno gamyklų – elektrinės, o Kinija naujus pajėgumus leidžia tik perdirbant metalo laužą.

Cemento pramonė taip pat siekia mažinti pėdsaką, diegdama anglies surinkimo ir saugojimo įrangą. Tuo pat metu lėčiau, bet nuosekliai mažėja emisijos iš miškų naikinimo, o kai kuriuose regionuose miškų plotas net auga.

Kokia trajektorija iki šimtmečio pabaigos?

Remiantis dabartine valstybių politika, iki 2100 metų prognozuojamas 2,2–3,4 laipsnio atšilimas, geriausiu atveju – apie 2,7 laipsnio. Tai žymiai mažiau nei anksčiau baiminti 4 laipsniai, bet vis dar reikštų didžiules rizikas ūkiui, sveikatai ir gamtai.

Jei šalys įgyvendintų savo 2030 metų ir teisiškai įtvirtintus ilgesnio laikotarpio tikslus, klimato atšilimą teoriškai būtų galima apriboti maždaug iki 2,1 laipsnio. Kiekvienas papildomas dešimtadalis laipsnio daro pasaulį nestabilesnį, todėl ambicijų didinimas išlieka kritiškai svarbus.

Politinių vingių, tokių kaip Donaldo Trumpo grįžimas į Baltuosius rūmus, poveikio sumenkinti nereikėtų, tačiau pasaulinė energetikos transformacija jau įsibėgėjusi. Atsinaujinanti energija daugeliu atvejų tapo ekonomiškai naudingesnė už iškastinį kurą, todėl šis virsmas greičiausiai tęsis nepriklausomai nuo pavienių lyderių.

Per pastaruosius du dešimtmečius žmonija jau sugebėjo reikšmingai sumažinti blogiausių klimato scenarijų tikimybę. Tolimesnė kryptis priklausys nuo to, kaip balsuosime, ką remsime savo darbu ir pinigais bei ar suvoksime, kad kova dėl stabilios klimato ateities nebe prasideda – ji jau vyksta ir reikalauja būti tęsiama.