Nuolat dėl visko nerimaujate? Ekspertė atskleidė, kas padeda susigrąžinti kontrolę

Daugelis žmonių pažįsta jausmą, kai prieš vakarėlį ar susitikimą ima kilti nerimas, ima stipriau plakti širdis, o galvoje sukasi mintys: ką pasakyti, kaip atrodau, ar nepasirodysiu keistas. Tokios situacijos gali tapti kasdienybe tiems, kurie gyvena su nerimo sutrikimais.

Psichologė Olivia Remes atkreipia dėmesį, kad nerimas nėra tik „silpnumas“ ar „nervai“, kuriuos reikia tiesiog perlipti. Tai vienas dažniausių psichikos sutrikimų pasaulyje, turintis aiškias pasekmes darbui, santykiams ir fizinei sveikatai.

Normalus nerimas ir sutrikimas

Normalus nerimas – natūrali reakcija į grėsmę ar stresą. Jis mobilizuoja organizmą, padeda greičiau reaguoti, ruoštis egzaminams ar spręsti krizes. Tačiau kai nerimo reakcija įsijungia tada, kai realios grėsmės nėra, ir trukdo gyventi, kalbama apie nerimo sutrikimą.

Vienas pavyzdžių – generalizuoto nerimo sutrikimas. Tuomet žmogų nuolat lydi perdėtas, sunkiai sustabdomas rūpinimasis visomis gyvenimo sritimis, sutrinka miegas, dėmesio koncentracija, atsiranda nuolatinis įtampos jausmas.

Nerimas dažnai laikomas asmenybės bruožu, bet tyrimai rodo, kad jį stipriai veikia ir mūsų aplinka, ir tai, kaip mes tvarkomės su sunkumais. Vilniaus universiteto ir Kembridžo universiteto mokslininkų darbai patvirtina: net ir itin sudėtingomis sąlygomis gyvenantys žmonės gali išlikti psichologiškai atsparesni, jei turi veiksmingų įveikos būdų.

„Padaryk blogai“ principas

Pirmoji Remes siūloma strategija – sąmoningai atsisakyti perfekcionizmo. Rašytojo G. K. Chestertono mintis skamba taip: „Viskas, ką verta daryti, iš pradžių verta daryti blogai.“

Praktikoje tai reiškia: užuot laukus tobulo momento ir idealių sąlygų, verta pradėti veikti „nepasiruošus“. Toks požiūris mažina paralyžiuojantį delsimo jausmą, atkuria kontrolės pojūtį ir sumažina nerimą, susijusį su baime suklysti.

Daugeliui žmonių tai padeda greičiau priimti sprendimus – nuo smulkmenų, ką apsivilkti, iki karjeros pasirinkimų. Kai leidžiame sau pradėti netobulai, atsiranda erdvės mokytis ir tobulėti, o ne sustingti iš baimės.

Savigailos atsisakymas ir prasmės paieška

Antroji strategija – atleisti sau už klaidas ir silpnumo akimirkas. Nerimą patiriantys žmonės dažnai yra patys griežčiausi savo kritikai, nuolat galvojantys, ką padarė „ne taip“. Tokia vidinė kalba tik stiprina nerimą.

Sąmoningas sprendimas sau atleisti – už nesėkmingą pokalbį, panikos priepuolį ar neišpildytą planą – atveria kelią didesniam saviužuojautos ir vidinio saugumo jausmui. O be jo ilgalaikis nerimo mažėjimas sunkiai įmanomas.

Trečioji strategija – rūpintis ne tik savimi, bet ir ieškoti prasmės kituose žmonėse. Neurologas Viktoras Franklis pabrėžė, kad žmogui būtina suvokti, jog gyvenimas iš jo dar kažko laukia. Tai gali būti savanorystė, pagalba artimiesiems, prasmingas darbas ar net žinių dalijimasis su tais, kurie negali sau leisti terapijos.

Veikla, daroma turint omenyje kitą žmogų ar būsimas kartas, padeda atlaikyti net ir stiprų nerimą. Ji primena, kad kiekvienas turime kuo prisidėti, o mūsų gyvenimas – unikalus ir reikalingas.