Netikėtas svorio metimo injekcijų poveikis: štai kaip „Ozempic“ veikia potraukį alkoholiui

Vaistai, išpopuliarėję kaip svorio metimo injekcijos, gali turėti dar vieną potencialiai svarbią kryptį – padėti mažinti alkoholio vartojimą žmonėms, turintiems alkoholio vartojimo sutrikimą. Naujas klinikinis tyrimas rodo, kad semagliutidas, žinomas kaip „Wegovy“ ir „Ozempic“, buvo susijęs su retesniais persigėrimais ir mažesniu potraukiu alkoholiui.

Semagliutidas priklauso GLP-1 receptorių agonistų grupei: šie vaistai veikia apetitą, sotumo jausmą ir gliukozės apykaitą. Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau vertina hipotezę, kad GLP-1 mechanizmai gali daryti įtaką ir atlygio sistemai smegenyse, todėl teoriškai galėtų keisti priklausomybėms būdingą potraukį.

Ką parodė 26 savaičių tyrimas?

Tyrime dalyvavo 108 nutukimu sergantys pacientai, kurie kreipėsi dėl pagalbos dėl alkoholio vartojimo sutrikimo. Visi dalyviai gavo psichoterapiją, o papildomai dalis jų 26 savaites vartojo semagliutidą, kitai daliai buvo skirtas placebo.

Prieš pradedant tyrimą dalyviai vidutiniškai nurodė per 30 dienų turėję apie 17 dienų, kai alkoholis buvo vartojamas ypač gausiai. Po maždaug pusmečio semagliutidą gavusioje grupėje šis rodiklis sumažėjo iki maždaug 5 dienų per 30 dienų, placebo grupėje – iki maždaug 9 dienų.

Mažėjo ir bendras suvartojamo alkoholio kiekis. Tyrėjų duomenimis, per 30 dienų iki tyrimo pradžios dalyviai vidutiniškai suvartodavo apie 2 200 gramų alkoholio, o po 6 mėnesių semagliutido grupėje vidurkis siekė apie 650 gramų, placebo grupėje – apie 1 175 gramus.

Kodėl tai gali veikti?

Mokslininkai kelia prielaidą, kad semagliutidas gali veikti ne tik alkio ir sotumo signalus, bet ir biologinius priklausomybės mechanizmus. Tai ypač svarbu todėl, kad alkoholio vartojimo sutrikimas dažnai yra lėtinis, recidyvuojantis, o esamos priemonės ne visiems būna pakankamai veiksmingos.

„Rezultatai rodo, kad semagliutidas veikia ne tik apetitą, bet ir biologinius mechanizmus, susijusius su priklausomybe. Tai atveria galimybių papildyti esamus gydymo būdus požiūriu, nukreiptu į GLP-1 receptorius“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Andersas Finkas-Jensenas.

„Tai pacientų grupė su sunkia ligos eiga ir didele fizinių bei psichikos komplikacijų rizika. Žalingiausių vartojimo modelių sumažėjimas gali reikšmingai pakeisti žmonių gyvenimus“, – sakė tyrimo bendraautorė Mette Kruse Klausen.

Ko dar trūksta iki realios praktikos?

Nors rezultatai vertinami kaip viltingi, jie dar nereiškia, kad semagliutidas jau dabar turėtų būti plačiai taikomas alkoholio priklausomybei gydyti. Reikalingi didesni, ilgesnės trukmės tyrimai ir įvairesnės dalyvių grupės, kad būtų aiškiau, kam šis poveikis pasireiškia stipriausiai ir kokios galimos rizikos.

Taip pat svarbu atskirti dvi kryptis: vienas dalykas yra sumažinti persigėrimo epizodus ir potraukį, kitas – ilgalaikė priklausomybės kontrolė bei atkryčių prevencija. Ekspertai pabrėžia, kad net ir atsiradus naujiems medikamentiniams sprendimams, psichoterapija, socialinė pagalba ir gretutinių sutrikimų gydymas išlieka kertiniai.

Klinikinėje praktikoje semagliutidas Lietuvoje ir kitose šalyse pirmiausia skiriamas 2 tipo cukriniam diabetui gydyti arba svorio mažinimui, priklausomai nuo indikacijų. Todėl bet koks jo taikymas alkoholio vartojimo sutrikimui būtų siejamas su papildomais įrodymais, gairėmis ir aiškiai apibrėžtomis gydymo sąlygomis.