Mokslininkai įveikė ŽIV? Paciento iš Oslo atvejis atskleidė neįtikėtiną pasveikimo paslaptį

63 metų norvegas, vadinamas „Oslo pacientu“, po brolio kamieninių ląstelių transplantacijos tapo vienu iš nedaugelio žmonių, kuriems ŽIV (žmogaus imunodeficito virusas) pasiekė ilgalaikę remisiją.

Nors šiandien ŽIV galima suvaldyti vaistais, kurie sustabdo viruso dauginimąsi, pats virusas paprastai išlieka organizme ir nutraukus gydymą gali vėl suaktyvėti. Todėl tokie atvejai mokslininkams yra ypač vertingi ieškant būdų, kaip pasiekti visišką išgydymą.

„Oslo pacientui“ kaulų čiulpų kamieninių ląstelių transplantacija buvo atlikta gydant retą kraujo vėžio formą. Prieš pat procedūrą paaiškėjo, kad jo brolis turi retą genetinę mutaciją, kuri anksčiau buvo siejama su atsparumu ŽIV. Dėl to Oslo universitetinės ligoninės tyrėjų komanda atidžiai stebėjo, kaip transplantacija paveiks virusą.

Praėjus ketveriems metams po alogeninės (donoro) kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos, pacientui neaptikta veikiančios ŽIV DNR pėdsakų. ŽIV vaistus jis galėjo nutraukti praėjus dvejiems metams po transplantacijos, o praėjus penkeriems metams po procedūros vis dar nebuvo jokių viruso atsinaujinimo požymių.

„„Oslo paciento“ atvejis suteikia vertingų įrodymų, papildančių turimas žinias apie ŽIV išgijimo atvejus“, – rašo tyrėjai publikuotame darbe.

Pasak mokslininkų, šis ir kiti panašūs tyrimai padeda geriau suprasti ŽIV eigą, molekulinius mechanizmus bei galimus prognozinius biologinius žymenis, kurie gali būti svarbūs plačiau nei vien pacientams, gydomiems alogenine transplantacija.

Brolio genuose buvusi mutacija CCR5Δ32/Δ32 pašalina CCR5 receptorių ant baltųjų kraujo kūnelių, kurį ŽIV įprastai naudoja kaip „įėjimo vartus“ į ląsteles. Tai gali padaryti imuninę sistemą itin atsparią viruso bandymams užkrėsti ląsteles.

Tolesni tyrimai parodė, kad persodintos imuninės ląstelės iš tiesų įsitvirtino ir perėmė funkcijas. Nors organizme aptikta kai kurių ŽIV fragmentų, jie nebuvo „darbinės“ būklės ir, mokslininkų vertinimu, negalėjo vėl susiformuoti į funkcionalų virusą.

Tokie atvejai, nors ir reti, medicinoje fiksuoti ir anksčiau. Šį kartą ypač svarbu tai, kad išsamiai ištirta ir žarnyno sritis – vieta, kur ŽIV dažnai mėgsta slėptis ramybės būsenoje. Tyrėjai nurodo, kad čia taip pat nerasta veikiančios ŽIV DNR.

Be to, „Oslo paciento“ organizme mažėjo ŽIV antikūnų, o T ląstelės (imuninės sistemos dalis) nustojo reaguoti į ŽIV grėsmę. Atrodė, tarsi biologinė „atmintis“ apie virusą blėstų kartu su pačiu virusu.

„HIV specifinių T ląstelių atsako nebuvimas mūsų duomenyse patvirtina hipotezę, kad toks nebuvimas koreliuoja su ilgalaike ŽIV remisija“, – rašo tyrėjai.

Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad kaulų čiulpų kamieninių ląstelių transplantacijos nėra praktiškas ar realus kelias siekiant masinio ŽIV išgydymo. Tokios procedūros yra rizikingos, iš esmės „perkraunančios“ imuninę sistemą, todėl pacientai kurį laiką būna itin pažeidžiami infekcijoms. Jos atliekamos tik kraštutiniais atvejais, kai gali išgelbėti gyvybę.

Tyrėjų teigimu, maždaug 10–20 proc. žmonių, kuriems atliekama tokia transplantacija (nepriklausomai nuo priežasties), miršta per vienerius metus. „Oslo pacientui“ taip pat pasireiškė sunki komplikacija – transplantato prieš šeimininką liga, tačiau jo organizmas galiausiai ją įveikė.

Mokslininkai neatmeta, kad būtent ši imuninė reakcija (ir jai valdyti skirti vaistai) galėjo iš dalies prisidėti prie beveik visiško ŽIV pašalinimo, kartu su naujai persodintomis kamieninėmis ląstelėmis.

Tyrėjų komanda teigia sieksianti toliau analizuoti visų retų „išgijimo“ atvejų duomenis, kad būtų galima geriau suprasti, kokie mechanizmai leidžia įveikti ŽIV.

„Judant į priekį, kritinis žingsnis bus palyginti esamus ŽIV išgijimo atvejus ir nustatyti veiksmingiausią biologinių žymenų derinį“, – rašo mokslininkai.

Tyrimas publikuotas žurnale Nature Microbiology.