Rankos pasirinkimas laikrodžiui dažnai atrodo grynai praktiškas sprendimas: dešiniarankiai jį segasi ant kairės, kad ciferblatas netrukdytų rašyti ar naudotis kompiuterio pele, o kairiarankiai – atvirkščiai. Visgi, pažvelgus į aplinkinius, matyti, kad ši taisyklė galioja ne visada. Nemaža dalis dešiniarankių laikrodį sąmoningai segi ant „darbinės“ rankos, ir neretai tai susiję ne vien su įpročiu, bet ir su įdomiomis psichologinėmis nuostatomis.
Kodėl laikrodis segamas ant dešinės rankos
Psichologai dešinę kūno pusę dažnai sieja su veiksmu, išoriniu pasauliu ir orientacija į ateitį. Kai žmogus sąmoningai ar intuityviai perkelia laikrodį ant dešinės rankos, tai gali rodyti ypatingą požiūrį į planavimą. Toks pasirinkimas neretai būdingas tiems, kurie siekia griežčiau kontroliuoti savo kasdienybę. Kadangi dešinė ranka aktyvesnė – ja gestikuliuojame, sveikinamės, imame daiktus – laikrodis dažniau atsiduria akiratyje.
Tai sukuria pojūtį, kad kiekviena minutė yra „prižiūrima“. Tokiam žmogui laikas – ne abstrakti sąvoka, o resursas, kurio negalima švaistyti. Dėl to šį įprotį dažnai renkasi lyderystės vaidmenis prisiimantys žmonės arba tie, kurie nuolat jaučiasi turintys būti pasirengę veikti.
Kita priežastis gali būti noras pabrėžti savo savarankiškumą. Dauguma laikrodžių sukurti taip, kad patogiausia juos būtų segėti ant kairės rankos. Todėl segėjimas „ne taip, kaip įprasta“ kai kuriems tampa subtiliu būdu išreikšti individualumą netariant nė žodžio.
Psichologiniu lygmeniu tai gali būti ir švelnaus maištingumo apraiška. Tai nebūtinai reiškia konfliktiškumą – veikiau savarankiškumą ir vidinį tvirtumą.
