Kodėl žmonės tiki akivaizdžiomis nesąmonėmis? Mokslininkas pateikė netikėtą atsakymą

Raperio B.o.B įsitikinimas, kad Žemė yra plokščia, daugeliui atrodo kaip juokinga išimtis. Tačiau kognityvinis mokslininkas Philipas Fernbachas teigia, jog tai tik ryškus bendresnio reiškinio pavyzdys: žmonės natūraliai linkę tikėti dalykais, kurie nėra tiesa.

Pasak jo, klaidingi įsitikinimai nėra kvailumo požymis. Jie kyla iš to, kaip veikia mūsų protas ir kaip dalijamės žiniomis bendruomenėse.

Kiek iš tikrųjų žinome?

Mokslininkas primena, kad net patys akivaizdžiausi dalykai daugeliui mūsų yra tik „išgirstos“ žinios. Žinome, jog Žemė sukasi aplink Saulę ar kad rūkymas sukelia vėžį, bet nedaugelis gali paaiškinti, kokie tikslūs įrodymai tai pagrindžia ir kas iš tiesų vyksta ląstelių lygiu.

Psichologo Thomaso Landauerio skaičiavimais, vidutinis žmogus per gyvenimą sukaupia apie 1 gigabaitą informacijos. Tai labai nedaug, palyginti su šiuolaikiniais skaitmeniniais įrenginiais, ir rodo, kad mūsų smegenys nėra sukurtos kaupti milžiniškus faktų kiekius.

Mąstymas – bendras procesas

Fernbachas akcentuoja, jog žmonės puikiai ne todėl, kad daug žino pavieniui, o todėl, kad dalijasi žiniomis. Eksperimentai rodo, kad net maži vaikai geba bendradarbiauti ir derinti veiksmus geriau nei kitos rūšys, pavyzdžiui, šimpanzės.

Palyginimas su bičių aviliu čia itin taiklus. Kaip nė viena bitė nesupranta visos ekosistemos, taip ir nė vienas žmogus nesupranta didžiulių projektų, pavyzdžiui, katedrų statybos, visumos. Tačiau specializacija ir pasitikėjimas kitų žiniomis leidžia pasiekti stulbinamų rezultatų.

Kai bendros žinios virsta klaida

Ta pati savybė, kuri leidžia kurti sudėtingas sistemas, turi ir tamsiąją pusę. Kadangi įsitikinimus dažnai grindžiame ne savo, o bendruomenės žiniomis, lengva pervertinti savo supratimą. Tyrimai rodo, kad vien žinojimas, jog „mokslininkai paaiškino“ kokį nors reiškinį, žmonėms sudaro klaidingą įspūdį, kad jie patys jį supranta geriau.

Internetas šį efektą sustiprina: nuolatinė prieiga prie informacijos sukuria iliuziją, kad ją valdome. Taip žmonės su menku faktiniu supratimu gali būti labai įsitikinę savo teisumu ir garsiai kartoti bendruomenės šūkius apie skiepus, klimato kaitą ar genetiškai modifikuotą maistą.

Intelektinis nuolankumas

Fernbacho teigimu, didžiausia problema ne tai, kad klystame, o kad esame pernelyg tikri savo teisumu. Manome, kad patys nuosekliai išanalizavome įrodymus, todėl kitaip manantys atrodo kvaili ar piktybiški.

Iš tikrųjų dažniausiai visi – tiek mes, tiek oponentai – tik atkartojame savo bendruomenių žinias ir šūkius. Pripažinti šį ribotumą nereiškia atsisakyti nuomonės, bet skatina rinktis patikimus ekspertus, vertinti įrodymus ir šiek tiek sumažinti kategoriškumą.

Pasak mokslininko, klaidingų įsitikinimų išnaikinti nepavyks, nes jie yra natūrali mūsų mąstymo pasekmė. Tačiau daugiau intelektinio nuolankumo ir sąmoningas suvokimas, kiek daug remiamės kitų žiniomis, gali pagerinti viešą diskusiją ir padėti atsargiau vertinti „tiesas“, kurios skamba pernelyg paprastai.