Kodėl kai kurie žmonės nejaučia kaltės ar empatijos? Specialistai paaiškino, kas slepiasi už šio sutrikimo

Kasdienėse situacijose kartais pagalvojame: „Jis tikras sociopatas“. Tačiau medicinoje šis terminas jau seniai nebevartojamas. Vietoje jo psichikos sveikatos specialistai kalba apie antisocialų asmenybės sutrikimą – sudėtingą ir dažnai klaidingai suprantamą būklę.

Šis sutrikimas daro didelę įtaką ne tik pačiam žmogui, bet ir jo artimiesiems, todėl svarbu suprasti, kaip jis pasireiškia ir kada verta kreiptis pagalbos.

Kas yra antisocialus asmenybės sutrikimas?

Antisocialus asmenybės sutrikimas priskiriamas vadinamajam B klasteriui kartu su ribiniu, narcizistiniu ir histeriniu asmenybės sutrikimais. Jo esmė – nuolatinis socialinių normų, įstatymų ir kitų žmonių teisių nepaisymas.

Dažnai tai pasireiškia pasikartojančiu melu, impulsyvumu, agresija, polinkiu į rizikingą elgesį ir menku kaltės jausmu. Pirmieji požymiai dažniausiai išryškėja paauglystėje, o oficiali diagnozė paprastai nustatoma nuo 18 metų.

Skirtingai nei filmų pasaulyje, dauguma turinčių šį sutrikimą nėra žudikai ar kriminaliniai genijai. Tai platus spektras – nuo lengvesnių elgesio problemų iki labai sunkių atvejų, kai žmogus nuolat konfliktuoja su įstatymais.

Pagrindiniai požymiai ir elgesio bruožai

Vienas ryškiausių bruožų – nuolatinis taisyklių ir įstatymų laužymas, nesusimąstant apie pasekmes. Žmogus gali dažnai meluoti, manipuliuoti, kaltinti kitus dėl savo klaidų ir nejausti tikros kaltės ar gailesčio, net padaręs rimtą žalą.

Kitas svarbus požymis – labai žemas empatijos lygis. Toks asmuo sunkiai supranta, kaip jaučiasi kiti, nors kartais gali išmokti imituoti rūpestį. Dėl to santykiai dažnai būna paviršutiniški, trumpalaikiai ir kupini konfliktų.

Impulsyvumas ir prastas planavimas taip pat būdingi šiam sutrikimui. Žmogus priima sprendimus „čia ir dabar“, nesvarstydamas ilgalaikių pasekmių, todėl lengviau įsivelia į smurtines situacijas, priklausomybes ar nusikalstamą veiklą.

Kas lemia šio sutrikimo atsiradimą?

Moksliniai tyrimai rodo, kad svarbų vaidmenį vaidina paveldimumas. Dvynių ir genų tyrimai leidžia manyti, kad genetiniai veiksniai reikšmingai didina riziką išsivystyti antisocialiam asmenybės sutrikimui.

Kartu labai svarbi ir aplinka. Vaikystės patirtys – emocinis ar fizinis smurtas, nepriežiūra, chaotiška ar itin kontroliuojanti tėvystė – siejamos su didesne šio sutrikimo rizika. Vaikai dažnai kopijuoja tėvų elgesio modelius, todėl augdami tarp agresijos ir melo, tai priima kaip normą.

Tyrimai taip pat mini galimus smegenų struktūros ir hormonų veiklos skirtumus. Kai kuriais atvejais sunkūs galvos smegenų sužeidimai vėliau siejami su stipriai antisocialiu elgesiu.

Ar įmanoma gydyti ir ką daryti?

Antisocialus asmenybės sutrikimas laikomas vienu sudėtingiausių gydyti, nes patys žmonės dažnai nemato problemos ir nenori keistis. Vis dėlto ilgalaikė psichoterapija gali padėti sušvelninti pavojingiausius bruožus.

Dažniausiai taikomas kognityvinės elgesio terapijos metodas, padedantis atpažinti žalingas mintis ir mokytis kitokio elgesio. Taip pat taikoma mentalizacija grįsta terapija, skatinanti geriau suprasti savo ir kitų vidines būsenas.

Vaistai šio sutrikimo neišgydo, tačiau gali padėti valdyti agresiją, impulsyvumą ar depresiją. Čia dažniausiai skiriami antipsichotikai, antidepresantai ar nuotaikos stabilizatoriai, parenkami individualiai.

Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia – kuo anksčiau pastebėti pavojingą elgesį ir kreiptis pagalbos. Ir nors visi kartais supykstame ar meluojame, kelis sutapusius požymius visada turėtų vertinti tik psichikos sveikatos profesionalas.