Kodėl įvyksta persileidimas? Mokslininkai pagaliau aptiko tikrąją to priežastį

Persileidimai išlieka viena dažniausių nėštumo komplikacijų visame pasaulyje. Skaičiuojama, kad apie 15 proc. patvirtintų nėštumų baigiasi persileidimu, tačiau realus skaičius gali būti didesnis, nes dalis nėštumų nutrūksta dar moteriai nespėjus sužinoti, kad laukiasi.

Naujas plataus masto tyrimas pateikė svarbių įžvalgų, kodėl daliai žmonių rizika patirti nėštumo netektį yra didesnė. Mokslininkai susitelkė į aneuploidiją, kai ląstelėje yra per daug arba per mažai chromosomų, ir tai laikoma viena dažniausių ankstyvo nėštumo nutrūkimo priežasčių.

Medicinos praktikoje seniai žinoma, kad chromosomų paklaidos dažniau kyla kiaušialąstėje, o jų tikimybė didėja su moters amžiumi. Vis dėlto vien amžius nepaaiškina, kodėl panašaus amžiaus moterų patirtys taip skiriasi, todėl vis daugiau dėmesio skiriama genetiniam fonui ir biologiniams procesams, kurie prasideda labai anksti.

Tyrėjai išanalizavo beveik 140 000 pagalbinio apvaisinimo embrionų genetinius duomenis ir klinikinius priešimplantacinio genetinio tyrimo rezultatus. Iš viso vertinti 139 416 embrionai, gauti iš 22 850 biologinių tėvų porų, ir identifikuota 92 485 aneuploidinės chromosomos 41 480 embrionų.

„Šis darbas pateikia iki šiol aiškiausius įrodymus, kokiais molekuliniais keliais žmonėms atsiranda skirtinga chromosomų klaidų rizika“, – sakė Johns Hopkins universiteto kompiuterinės biologijos mokslininkas Rajivas McCoy.

Mokslininkų teigimu, tokio tipo ryšiams aptikti būtini itin dideli duomenų kiekiai, nes evoliuciškai dažniau paplinta tik nedidelį poveikį turinčios genetinės variacijos. Būtent didelė imtis leido tiksliau įvertinti sąsajas tarp motinos DNR variantų ir didesnės tikimybės, kad embrionas turės chromosomų skaičiaus paklaidų.

Kas vyksta dar vaisiaus vystymosi metu?

Vienas svarbiausių tyrimo akcentų yra tai, kada iš tiesų prasideda kritiniai procesai. Moterų mejozė, t. y. kiaušialąsčių formavimosi procesas, startuoja dar vaisiaus vystymosi metu, kai chromosomos suporuojamos ir vyksta rekombinacija, o vėliau šis procesas sustoja ilgiems metams.

Mejozei atsinaujinus suaugus, prieš ovuliaciją ir apvaisinimą, ankstesnių etapų „kokybė“ gali turėti lemiamos reikšmės. Tyrėjų hipotezė tokia, kad dalis paveldėtų genetinių variantų gali lemti, jog per ilgą pertrauką chromosomų ryšiai tampa mažiau stabilūs, o tai padidina neteisingo chromosomų išsiskyrimo riziką.

Genai, siejami su didesne rizika

Stipriausios sąsajos nustatytos genuose, kurie valdo chromosomų suporavimą, rekombinaciją ir jų sujungimą mejozės metu. Tyrime išskirtas geno SMC1B variantas, siejamas su mažesniu persikryžiavimų skaičiumi ir didesne motinos mejozinės aneuploidijos tikimybe.

Analizė taip pat parodė ryšius su kitais genais, svarbiais rekombinacijai ir chromosomų sanglaudai. Mokslininkai pabrėžia, kad šie biologiniai mechanizmai gerai žinomi ir iš tyrimų su modeliniais organizmais, todėl žmonėms nustatytos sąsajos atrodo biologiškai pagrįstos.

„Mūsų rezultatai rodo, kad paveldimi skirtumai šiuose mejozės procesuose prisideda prie natūralių aneuploidijos ir nėštumo netekčių rizikos skirtumų tarp žmonių“, – sakė Rajivas McCoy.

Ką tai keičia vaisingumo medicinoje?

Nors tokie atradimai atveria kelią tikslesniam biologinių priežasčių supratimui, individualios rizikos prognozavimas išlieka sudėtingas. Nėštumo baigtį veikia ne tik genetika, bet ir motinos amžius, sveikatos būklė, hormoniniai veiksniai, aplinkos poveikis, gyvenimo būdas bei kiti, dar ne iki galo ištirti mechanizmai.

Tyrimo autoriai pažymi, kad rezultatai gali būti svarbūs ilgalaikėje perspektyvoje, kuriant naujas diagnostikos ir gydymo kryptis reprodukcinėje medicinoje. Kartu pabrėžiama, kad ateityje svarbu daugiau dėmesio skirti ne tik motinos, bet ir tėvo genetiniams veiksniams bei jų sąveikai.

Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Nature“.