Kas sprendžia, kas yra tiesa internete? Ekspertai perspėja, kad ši galia kelia vis daugiau klausimų

Kas šiandien turi teisę nuspręsti, kas yra tiesa, o kas melas internete? Skaitmeninėje eroje šis klausimas tapo vienu aštriausių ginčų, kuriame susikerta saugumo, demokratijos ir žodžio laisvės argumentai.

„Doha Debates“ diskusijoje šią dilemą nagrinėjo dezinformaciją tirianti mokslininkė Renee DiResta, žurnalistas Glennas Greenwaldas ir medijų tyrėjas Siva Vaidhyanathan.

Kas iš tikrųjų yra dezinformacija?

Renee DiResta pabrėžė, kad dezinformacija yra ne bet koks melas, o koordinuota kampanija su aiškiu tikslu paveikti auditorijos įsitikinimus ar elgesį.

Pasak jos, klasikinė propaganda gali būti atvira, pavyzdžiui, valstybinės žiniasklaidos žinutės, o dezinformacija dažnai slepia tikruosius autorius, naudojami netikri kanalai, botai ir algoritmų manipuliacija.

Siva Vaidhyanathan priminė, kad propaganda egzistuoja tiek, kiek ir rašytinis žodis, o sąvoka „dezinformacija“ pabrėžia sąmoningą klaidinimą ir bandymą suardyti ne tik asmeninį mąstymą, bet ir visuomeninę diskusiją.

COVID-19 pamokos ir pasitikėjimo krizė

Didžiausiu lūžio tašku visi trys pašnekovai įvardijo COVID-19 pandemiją, kai socialinės platformos glaudžiai bendradarbiavo su valdžios institucijomis ir Pasaulio sveikatos organizacija.

Glennas Greenwaldas priminė, kad diskusijos dėl viruso kilmės – ar jis atsirado natūraliai, ar nutekėjo iš laboratorijos – kurį laiką buvo draudžiamos „Facebook“ ir kitose platformose, nes buvo laikomos dezinformacija.

„Būtent tokie draudimai sukuria įspūdį, kad etikete „dezinformacija“ bandoma užgniaužti klausimus, o ne kovoti su melu“, – teigė Greenwaldas.

Renee DiResta pripažino, kad laboratorijos hipotezės draudimas buvo klaida, nes ji nebuvo tiesiogiai susijusi su konkrečia žala žmonių sveikatai.

Pasak jos, tokios politikos dažnai kuriamos skubotai, remiantis tuo metu turima informacija ir institucijų rekomendacijomis, tačiau trūksta aiškaus paaiškinimo visuomenei, kodėl priimami tam tikri sprendimai.

Platformų galia ir skaidrumo stygius

Ekspertai sutarė, kad kelioms milžiniškoms platformoms – pirmiausia „Meta“ ir „Alphabet“ – tenkanti galios koncentracija kelia rimtą demokratinę riziką.

Vaidhyanathan atkreipė dėmesį, kad „Facebook“ ir „Instagram“ turi milijardus vartotojų ir vis agresyviau plečiasi Indijoje, Afrikoje ir Azijoje, glaudžiai bendradarbiaudami su vyriausybėmis.

„Problema ne vien tai, ką jos trina ar palieka. Problema – kad sprendimai priimami už uždarų durų, o visuomenė nemato nei taisyklių taikymo logikos, nei vyriausybių spaudimo masto“, – sakė DiResta.

Jos manymu, būtina teisiškai įtvirtinti skaidrumo pareigą: platformos turėtų viešai aiškinti, kokį turinį riboja, kokių valstybių prašymus vykdo ir kokiais kriterijais vadovaujasi.

Ar įmanoma grįžti prie tikro ginčo?

Diskusijos dalyviai sutiko, kad visiškas „laukinis Vakarų internetas“ nėra išeitis, nes egzistuoja reali žala – nuo smurto kurstymo iki pavojingų sveikatos patarimų.

Tačiau pernelyg griežtas moderavimas, ypač kai jis remiasi valdžios institucijų signalais, ilgainiui ardo pasitikėjimą ir skatina radikalizaciją.

„Turime atkurti institucijas, kuriomis verta pasitikėti, o ne vien reikalauti, kad visi jomis tikėtų“, – pabrėžė Vaidhyanathan.

Greenwaldas ragino grįžti prie Apšvietos laikų idėjos: kuo daugiau skirtingų balsų ir kuo mažiau centralizuotos kontrolės, ypač politinių nuomonių srityje.

Visi sutiko dėl vieno – be gilesnio, lėtesnio ir pagarbaus ginčo, kur mokslas ir institucijos atvirai pripažįsta savo klaidas, visuomenė liks įstrigusi tarp nepasitikėjimo ir informacinio chaoso.