Kas nutinka organizmui, kai kasdien daugiau vaikštote? Pokyčius pajusite greičiau, nei tikitės

Kanadietis Jeanas Béliveau daugiau kaip dešimt metų pėsčiomis apkeliavo pasaulį ir nuėjo per 75 000 kilometrų. Jam teko nakvoti palapinėse, pas nepažįstamuosius ir net kalėjimų kamerose, tačiau jo istorija primena paprastą tiesą – žmogaus kūnas sukurtas judėti.

Nors dauguma niekada nesiryš panašiam žygiui, mokslas aiškiai rodo, kad net keli papildomi tūkstančiai žingsnių per dieną gali pastebimai pagerinti savijautą ir sumažinti lėtinių ligų riziką.

Kas vyksta kūne, kai daugiau vaikštome?

Jau po vieno ilgesnio pasivaikščiojimo dažnas pajunta geresnę nuotaiką ir mažesnį nerimą. Tai siejama su endorfinų išsiskyrimu ir sumažėjusiu streso hormono kortizolio kiekiu.

Per kelias savaites kūnas prisitaiko prie didesnio krūvio. Vaikščiojimas įdarbina kojas, liemenį ir nugarą, todėl aplink šiuos raumenis esantys kraujagyslių tinklai tankėja, į audinius patenka daugiau deguonies, o širdis dirba efektyviau.

Po kelių mėnesių tokie pokyčiai gali sumažinti arterinį kraujospūdį ir širdies smūgio bei insulto riziką. Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad daugiau vaikštantys žmonės rečiau serga 2 tipo diabetu ir tam tikromis vėžio formomis.

Ne mažiau svarbus ir poveikis kaulams. Kiekvienas žingsnis apkrauna skeleto sistemą, o ši apkrova skatina kalcio ir kitų mineralų įsisavinimą. Ilgainiui tai padeda lėčiau retėti kaulams ir mažina lūžių tikimybę senstant.

Mitai apie 10 000 žingsnių

Vis dar populiari nuostata, kad būtina nueiti 10 000 žingsnių per dieną. Visgi nauji tyrimai rodo, jog nauda atsiranda gerokai anksčiau – daugeliui pakanka padidinti savo įprastą žingsnių skaičių maždaug 2 000–3 000 žingsnių per dieną.

Svarbu ir tai, kad žingsniai gali būti išskaidyti. Pasivaikščiojimas iki parduotuvės, kelionė pėsčiomis į darbą ar susitikimą su draugais – visa tai prisideda prie bendros dienos veiklos.

Miesto planavimas ir mūsų sveikata

Ne visi žmonės gali tiesiog nuspręsti daugiau vaikščioti. Daugelyje miestų šaligatviai nesaugūs arba jų išvis nėra, gyvenamieji ir komerciniai rajonai atskirti plačiais keliais, o prioritetas vis dar teikiamas automobilių eismui.

Ten, kur pėstiesiems skiriama daugiau dėmesio, rezultatai akivaizdūs. Pavyzdžiui, Vankuveryje įrengus Comox–Helmcken žaliojo koridoriaus atkarpą, vietos gyventojai pradėjo daugiau judėti, jų kelionių automobiliu sumažėjo apie 23 proc., o asmeniniai šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimai – apie 21 proc.

Net paprastos priemonės, tokios kaip aiškiai pažymėtos pėsčiųjų perėjos ar gatves siaurinantys bortelių išplatėjimai, gali paskatinti žmones daugiau vaikščioti ir kartu gerinti oro kokybę.

Jeano Béliveau kelionė rodo, kokias ribas gali pasiekti žmogaus kūnas, tačiau sveikatai užtenka daug mažiau. Keli papildomi tūkstančiai žingsnių per dieną ir palankesnė miesto aplinka – tai realūs pokyčiai, kuriuos kiekviena savivaldybė ir kiekvienas iš mūsų gali pradėti jau šiandien.