Kaip tūkstančiai nacių išvengė teisingumo? Slapti pabėgimo keliai veikė dar ilgus metus po karo

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dauguma aukščiausių nacių vadų atsidūrė Niurnbergo tribunolo suole arba nusižudė, tačiau tūkstančiams mažiau matomų, bet ne mažiau kruvinų veikėjų pavyko išsisukti. Dalis jų dešimtmečius ramiai gyveno Argentinoje, Brazilijoje, Sirijoje ar net JAV ir Vakarų Europoje.

Jų pabėgimą lėmė ne tik chaosas pralaiminčioje Vokietijoje, bet ir naujas konfliktas – Šaltasis karas, kuriame buvę naciai tapo vertinga žvalgybine ir moksline valiuta.

Ratline: vienuolynų ir pasų tinklas

Karo pabaigoje susikūrė vadinamosios ratline – slaptos pabėgimo grandinės, vedusios iš Vokietijos per Austriją ir Italiją į Pietų Ameriką ar Artimuosius Rytus. Svarbų vaidmenį čia atliko kai kurie katalikų dvasininkai, ypač Austrijos vyskupas Aloisas Hudalis.

Jis padėjo tokiems žmonėms kaip Adolfas Eichmannas ir Franzas Stanglis gauti netikras tapatybes, prisiglausti vienuolynuose, o vėliau – iš Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus gauti dokumentus, leidusius išplaukti į Buenos Aires ar Damaską.

Argentina, valdoma Chuanui Peronui artimų režimų, priėmė tūkstančius vokiečių. Šalyje jau buvo stipri vokiška bendruomenė, nebuvo ekstradicijos sutarčių, o valdžiai reikėjo inžinierių ir karininkų žinių.

Kai naciai tapo žvalgybos agentais

Netrukus buvę naciai tapo įrankiu kovoje su komunizmu. JAV kariuomenės kontržvalgyba ir vėliau CŽV verbavo tokius žmones kaip „Lionės budelis“ Klausas Barbė, gerai pažinojęs Prancūzijos rezistenciją ir sovietų tinklus.

Vietoj ekstradicijos Prancūzijai jis gavo atlyginimą eurais, naują tapatybę ir 1951 metais per ratline buvo išgabentas į Pietų Ameriką. Ten dirbo Bolivijos saugumo struktūrose, talkino represijoms ir net bendradarbiavo su narkotikų karteliais.

Panašiai Vakarų žvalgybos išsaugojo ir dalį SS karininkų Rytų Europoje, pasitelkdamos juos kaip informatorius apie sovietų įtaką. Kai kuriems vėliau leista emigruoti į JAV ar Didžiąją Britaniją, nuslepiant jų karo biografijas.

Eichmanno medžioklė ir vėlyvas teisingumas

Adolfas Eichmannas, vienas pagrindinių Holokausto organizatorių, kelerius metus ramiai gyveno Buenos Airėse vardu Rikar¬das Klementas ir net dirbo „Mercedes-Benz“ gamykloje. Izraelio žvalgyba Mossad jį susekė tik 1960 metais.

Agentai slapta pagrobė Eichmanną ir lėktuvu išgabeno į Izraelį, kur jis buvo nuteistas už nusikaltimus žmoniškumui ir 1962 metais sušaudytas. Tuo metu dar buvo ieškoma ir „mirties angelo“ gydytojo Josefo Mengelės, bet jam pavyko išlikti paslėptam Brazilijoje iki mirties 1979 metais.

Vėlyvos bylos prieš Barbę Prancūzijoje ar Stanglį Vokietijoje atskleidė, kiek giliai naciai buvo įsipynę į pokarinį pasaulį. Daugelis jų dešimtmečius liko nebaudžiami, gyveno tarp paprastų žmonių ir tik pavienės sėkmingos medžioklės leido bent iš dalies atkurti teisingumą.