Galia slypi pelkėse: paprasta geltona gėlė gali įveikti net stipriausias bakterijas
Dar gerokai prieš modernių antibiotikų erą žmonės dažnai rėmėsi augaliniais tradicinės medicinos preparatais, bandydami gydyti įvairias infekcijas.
Viena tokių priemonių buvo dirvinės sidabražolės (Potentilla erecta) šaknis. Šis nedidelis geltonas laukinis augalas plačiai paplitęs Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose Europos šalyse, o jo šaknis šimtmečius naudota Airijos ir Europos liaudies medicinoje.
Istoriškai dirvinės sidabražolės preparatais buvo gydomos žaizdos, gerklės skausmas, viduriavimas ir dantenų ligos. Tokia praktika leido manyti, kad augale gali būti junginių, pakankamai stiprių veikti mikrobus.
Naujausi tyrimai parodė, kad dirvinės sidabražolės ekstraktai iš tiesų pasižymi antimikrobiniu aktyvumu ir potencialiai gali padėti kovoti net su bakterijomis, atspariomis šiuolaikiniams antibiotikams.
Antimikrobinis atsparumas visame pasaulyje laikomas augančia grėsme. Jis atsiranda tuomet, kai bakterijos evoliucionuoja taip, kad geba išgyventi vaistus, skirtus gydyti dažnas infekcijas. Dėl to kai kurias ligas tampa labai sunku, o kartais ir neįmanoma gydyti, o medicinai kyla rizika sugrįžti į laikus, kai iš pažiūros įprastos infekcijos galėjo baigtis mirtimi.
Todėl mokslininkai intensyviai ieško naujų antimikrobinių medžiagų. Augalai laikomi perspektyviu šaltiniu, nes per tūkstantmečius prisitaikė gaminti įvairias biologiškai aktyvias chemines medžiagas, padedančias gintis nuo mikrobų.
Minėtame tyrime buvo nagrinėta, ar Airijos pelkėse augantys augalai turi junginių, galinčių padėti kovoti su daugeliui vaistų atspariomis bakterijomis. Tam paruošti daugiau nei 70 skirtingų augalų rūšių ekstraktai, surinkti pelkėse įvairiose Airijos vietovėse, o vėliau laboratorijoje išbandyti prieš kliniškai reikšmingus bakterinius patogenus, įskaitant sunkių plaučių uždegimų ir šlapimo takų infekcijų sukėlėjus.
Buvo taikomi jautrumo antimikrobinėms medžiagoms testai, vertinant, ar ekstraktai slopina bakterijų augimą. Paprastai tariant, bakterijos buvo veikiamos skirtingais augalų ekstraktais ir stebėta, kurie jų efektyviausiai stabdo dauginimąsi.
Vėliau perspektyviausi ekstraktai buvo tikrinami ir biofilmų modeliuose, siekiant nustatyti, ar augaliniai junginiai gali trukdyti bakterijoms formuoti biofilmus. Biofilmai – tai bakterijų bendruomenės, apsuptos gleivėtu angliavandenių sluoksniu, kuris apsaugo jas nuo antibiotikų, dezinfekantų ir imuninės sistemos.
Pradinė atranka parodė, kad dirvinės sidabražolės ekstraktai ne tik veikia antimikrobiškai, bet ir riboja biofilmų formavimąsi. Tai gali paaiškinti, kodėl šis augalas istorijoje buvo naudojamas infekcijoms gydyti.
Taip pat buvo vertinta, ar augaliniai ekstraktai galėtų veikti kartu su esamais antibiotikais. Žinoma, kad kai kurie augaliniai junginiai nebūtinai tiesiogiai naikina bakterijas, tačiau gali sustiprinti antibiotikų poveikį.
Tyrėjai sujungė mažas kolistino – antibiotiko, kuris dėl galimo toksiškumo pacientams paprastai skiriamas kaip paskutinė priemonė gydant sunkias infekcijas – dozes su dirvinės sidabražolės ekstraktu. Vien tik tokia maža kolistino dozė bakterijų nesunaikino, tačiau kartu su augaliniu ekstraktu antibiotiko veiksmingumas pastebimai padidėjo.
Vėliau dalis komandos atliko ekstraktų sudėties analizę, siekdama nustatyti, kokie junginiai juose yra. Potentilla genties augalai žinomi dėl natūraliai susidarančių medžiagų, tokių kaip elaginė rūgštis ir agrimoniinas, kurioms priskiriamos antioksidacinės ir priešuždegiminės savybės.
Ištyrus būtent šiuos junginius, esančius pelkėse augusioje dirvinėje sidabražolėje, nustatyta, kad elaginė rūgštis ir agrimoniinas gali slopinti bakterijų augimą. Tai leidžia manyti, kad būtent jie gali būti atsakingi už augalo antimikrobinį poveikį.
Taip pat nustatyta tikėtina veikimo priežastis: šie junginiai „suriša“ geležį – maistinę medžiagą, būtiną bakterijoms augti. Dėl to bakterijų ląstelės tarsi „badauja“ ir nebegali sėkmingai daugintis.
Tyrėjai teigia, kad dabar daugiausia dėmesio skiriama šio antimikrobinio poveikio optimizavimui ir formulių kūrimui, kad būtų galima įvertinti jų potencialą eksperimentiniuose modeliuose.
Gamta nuo seno buvo turtingas vaistinių medžiagų šaltinis. Daugelis šiandien naudojamų antibiotikų kilo iš natūralių šaltinių. Pavyzdžiui, vienas stiprių „paskutinės vilties“ antibiotikų vankomicinas, taikomas gydant MRSA (meticilinui atsparaus Staphylococcus aureus) ir C. difficile sukeltas infekcijas, buvo atrastas dirvožemio mikroorganizmų aplinkoje.
Antimikrobiniam atsparumui toliau augant visame pasaulyje, vis labiau reikia naujų metodų ir gydymo priemonių. Augalai gali būti dar nepakankamai ištirtas šaltinis tiek naujų antimikrobinių junginių, tiek medžiagų, kurios sustiprintų jau turimų vaistų veikimą.
Dirvinės sidabražolės pavyzdys parodo, kaip gamta ir tradicinė medicina gali derėti su šiuolaikiniu mokslu sprendžiant dabarties problemas. Jis taip pat primena, kad atsakymai kartais slypi netikėtose vietose – net ir mažoje geltonoje gėlėje, augančioje pelkėje.
