Ekspertai perspėja dėl biologinių ginklų: naujos technologijos gali pakeisti karo taisykles

Įsivaizduoti karo ateitį dažnai reiškia galvoti apie branduolinius ginklus ar autonominius robotus. Tačiau vis daugiau ekspertų tikina, kad didžiausia egzistencinė grėsmė gali slypėti ne raketose, o mikroskopiniuose patogenuose – virusuose ir bakterijose.

Šią idėją išsamiai nagrinėja tyrimų žurnalistė Annie Jacobsen naujoje knygoje „Biological Warfare“, kurioje ji pasitelkia dokumentuotus atvejus ir ekspertų interviu, kad sukurtų tikrovišką, o ne fantastinį biologinio karo scenarijų.

Silpnos vietos: stebėsena ir pasitikėjimas

Knyga prasideda hipotetiniu, bet realistišku scenarijumi: palydovai užfiksuoja sprogimą slaptame biologinių tyrimų objekte Sibire. Tai vieta, siejama su jautriausiais Rusijos biologiniais tyrimais. JAV žvalgybai tenka esminis klausimas – ar iš laboratorijos nepabėgo pavojingas patogenas.

Jacobsen primena, kad pasaulis jau patyrė biologinę katastrofą – COVID pandemiją, per kurią brangiai kainavusi ligų stebėsena ir ankstyvojo įspėjimo sistemos nesuveikė taip, kaip buvo žadėta. Tai išryškino vadinamosios sindrominės stebėsenos ir realaus laiko duomenų spragas.

Ne mažesnė grėsmė – visuomenės nepasitikėjimas mokslu ir sveikatos institucijomis. Ginčai dėl pandemijos kilmės, politizuotos diskusijos apie laboratorijos nutekėjimo galimybę Vuhane ir aršūs klausimai Kongrese gydytojui Anthony Fauci dar labiau pakirto tikėjimą ekspertų rekomendacijomis.

Kas yra „gain of function“?

Viena jautriausių temų – vadinamieji „gain of function“ eksperimentai, kai laboratorijoje patogenams suteikiamos naujos savybės. Jacobsen paaiškina, kad iš esmės tai genetinė modifikacija, leidžianti virusui ar bakterijai tapti labiau užkrečiamai, pavojingesnei ar atsparesnei vaistams ir vakcinoms.

Tokie bandymai, pasak mokslininkų, gali padėti ruoštis galimoms natūralioms mutacijoms, tačiau kartu sukuria ir košmaro scenarijų: laboratorijos nutekėjimo atveju į aplinką gali patekti patogenas, kuriam nebėra veiksmingų medicininių priemonių.

Jacobsen primena ir Šaltojo karo laikų sovietinius tyrimus, kai buvo siekiama sukurti tokią maro atmainą, kuri pradinėje stadijoje sukeltų euforiją. Žmogus jaustųsi pakylėtas, daugiau bendrautų, linksmintųsi, o tai reikštų spartesnį ligos plitimą.

Dirbtinis intelektas ir „pigus“ biologinis karas

Gynybos analitikai vis dažniau pabrėžia, kad biologiniai ginklai yra itin patrauklūs dėl asimetrijos: jie pigūs, palyginti lengvai pasiekiami ir gali sukelti milžinišką žalą. Skirtingai nuo branduolinio arsenalo, nereikia nei povandeninių laivų, nei sudėtingos valdymo infrastruktūros.

Jacobsen akcentuoja naują etapą – dirbtiniu intelektu paremtą biologiją. DI įrankiai gali padėti generuoti eksperimentų planus, analizuoti genomus, modeliuoti mutacijas. Tai reiškia, kad pavienis asmuo su pakankamomis žiniomis ir galingu kompiuteriu gali pasiekti tai, kam anksčiau reikėjo valstybės masto programų.

Pati autorė pasakoja mėginusi patikrinti, kaip veikia DI saugikliai: pasitelkusi viešą informaciją ji įtikino pokalbių sistemą nurodyti jautrios infrastruktūros vietą. Tik po to, kai apie tai sužinojo įmonės vadovas, ši galimybė buvo užblokuota.

Kariuomenės grėsmių vertinimo dokumentuose branduoliniai ginklai išlieka labiausiai griaunamuoju faktoriumi, tačiau bendrai didžiausia ilgalaike grėsme dažnai įvardijami biologiniai ginklai. Priežastys aiškios: žemas įėjimo slenkstis, pasaulio tarpusavio susietumas ir trapus visuomenės pasitikėjimas mokslo institucijomis.

Jacobsen savo knygą vadina perspėjimu, o ne pranašyste. Biologinio karo distopija nėra neišvengiama, tačiau sprendimai dėl laboratorijų saugumo, tyrimų reguliavimo ir DI ribojimų bus priimami dabar – gerokai anksčiau nei pasirodys pirmieji sirgimo simptomai.