Ekonomikos Nobelio premijos laureatai atskleidė, kas lemia ilgalaikę valstybių sėkmę ir gerovės augimą

2025 metų Švedijos banko premija ekonomikos moksluose Alfredo Nobelio atminimui, dažniausiai vadinama ekonomikos Nobelio premija, skirta trims mokslininkams – Joelui Mokyriui, Philippe’ui Aghionui ir Peteriui Howittui. Jų darbai paaiškino, kaip inovacijų varomas augimas per kelis šimtmečius padarė pasaulį kelis šimtus kartų turtingesnį.

Premijos fondas siekia apie 1,1 milijono JAV dolerių, tai yra maždaug 1 milijonas eurų, tačiau daug svarbesnis yra simbolinis įvertinimas – aukščiausia garbė ekonomikos moksle už viso gyvenimo tyrimus.

Pramonės revoliucija ir žinių lūžis

Mokyris, kuriam atiteko pusė premijos, tyrinėjo, kodėl iki pramonės revoliucijos pasaulis buvo išradingas, bet ne turtingas. Spaudos, navigacijos, žemdirbystės ar medicinos naujovės egzistavo, tačiau nevedė į ilgalaikį ekonomikos augimą.

Jo išvada – žmonės mokėjo sukurti veikiančius įrenginius, bet nesuprato, kodėl jie veikia. Mokyris tai apibūdino kaip „inžineriją be mechanikos, geležies gamybą be metalurgijos, žemdirbystę be dirvožemio mokslo“.

Situacija pasikeitė Apšvietos epochoje, kai teorinės žinios pradėjo sistemingai jungtis su praktiniais įgūdžiais. Ypač Jungtinėje Karalystėje išplito pameistrystės sistema, o mokslininkai ir amatininkai ėmė bendradarbiauti, sukurdami terpę nuolatiniam technologiniam tobulėjimui.

Kūrybinė destrukcija ir konkurencija

Kita pusė premijos skirta Aghionui ir Howittui, sukūrusiems matematinį modelį, kaip inovacijos virsta ilgalaikiu augimu. Jie parodė, kad ekonomikos pažanga remiasi nuolatine „kūrybine destrukcija“, kai naujos technologijos išstumia senas.

Vandens malūnus pakeitė garo mašinos, vėliau vidaus degimo varikliai, o šiandien jų dominavimą meta iššūkį elektrifikacija ir skaitmenizacija. Tam reikia aplinkos, kurioje pasenę sektoriai gali žlugti, o nauji – greitai augti.

Jų tyrimai parodė ir tai, kad inovacijų tempas yra didžiausias esant vidutiniam, o ne kraštutiniam konkurencijos lygiui. Jei konkurencija per žiauri ir lengva kopijuoti idėjas, niekas neinvestuos į tyrimus. Jei rinka uždara monopolijoms, šios taip pat vengs naujovių, kad negriautų savo pelningo status quo.

Intelektinė nuosavybė, DI ir socialinės garantijos

Aghiono ir Howitto modeliai rodo, kad inovacijoms reikia subalansuotos politikos: laikinos intelektinės nuosavybės apsaugos, kuri suteikia inovatoriams pelno motyvą, ir kartu veiksmingos antimonopolinės priežiūros.

Šios įžvalgos ypač aktualios šiandien, kai didžiulės investicijos nukreiptos į dirbtinį intelektą. DI gali dar labiau priartinti teorines žinias prie kasdienio darbo, tačiau kartu kelia grėsmę daugeliui profesijų ir stiprina didžiųjų technologijų bendrovių galią.

Laureatai pabrėžia, kad kūrybinė destrukcija be socialinių saugiklių tampa politiškai ir socialiai nepriimtina. Šalyse, kuriose veikia lanksti darbo rinka ir dosni, į persikvalifikavimą orientuota socialinė apsauga, pavyzdžiui, Danijoje ar Nyderlanduose, visuomenė lengviau priima technologinius pokyčius.

Šių metų ekonomikos Nobelio premija primena, kad pasaulio turtą sukūrė ne tik garo mašinos ar kompiuteriai, o institucijos ir taisyklės, leidžiančios žinioms virsti inovacijomis, o inovacijoms – saugiai keisti senąją ekonomiką.