Dirbtinis intelektas per kelis metus iš nišinės technologijos tapo kasdienybės dalimi. Jis jau ne tik padeda atlikti rutinines užduotis, bet ir realiai keičia tai, kaip veikia verslai ir kokių darbuotojų jiems reikia.
Natūralu, kad daugeliui kyla klausimas: ar DI atims mano darbą, ar atvers naujų galimybių? Atsakymas priklauso nuo to, kokią vertę sugebame sukurti kitiems.
Kurie darbai nyks greičiausiai
Ekonomistai ir tarptautinės organizacijos prognozuoja, kad labiausiai pažeidžiami yra rutiniai, lengvai algoritmizojami darbai. Tai ne tik fizinės profesijos, tokios kaip kasininkai ar sunkvežimių vairuotojai, bet ir dalis vadinamųjų „baltųjų apykaklių“.
Buhalterija, paprastas duomenų suvedimas, standartiniai rašymo darbai, klientų aptarnavimo rutininiai klausimai – visa tai jau šiandien didžiąja dalimi gali atlikti DI sistemos. Kai kuriais atvejais jos aptarnauja daugiau kaip 90 proc. viso užklausų srauto ir tai daro be pertraukų, 24 valandas per parą.
Rinkoje atsiranda ir specializuotų sprendimų. Vienas tokių – įmonės, kuriančios DI „pardavėjus“, gebančius skambinti klientams, atsakyti į klausimus, vesti pokalbį ir mokytis iš kiekvieno kontakto. Kuo daugiau tokių pokalbių, tuo tiksliau sistema supranta, ko reikia pirkėjui.
Kūryba ir menas: ar juos pakeis DI?
Nors DI jau kuria paveikslus, muziką ar scenarijus, daug specialistų mano, kad žmogiškas menas niekur nedings. Teatro, gyvos muzikos, asmeniškų istorijų poreikis išliks, nes žmonės nori ryšio su kitu žmogumi, o ne vien technologiškai idealaus rezultato.
Greičiau keisis tai, kaip menas kuriamas ir parduodamas. DI gali tapti įrankiu, pagreitinančiu eskizų, idėjų ar montavimo procesą, tačiau galutinė vizija ir atsakomybė vis tiek liks žmogui.
Kaip neišlikti „tarpine stotele“
Vis dažniau darbas suvokiamas kaip laikina stotelė – vieta, kur žmogus kažką duoda ir kažką pasiima. Svarbiausia, kad šis mainas būtų sąžiningas: ne tik gauti atlyginimą, bet ir palikti aiškiai apčiuopiamą vertę organizacijai.
Norint išlipti iš gyvenimo nuo algos iki algos, pirmiausia tenka užduoti sau ne klausimą „kaip gauti daugiau pinigų“, o „kokios vertės aš galiu sukurti“. Ekonomika veikia paprastai: ten, kur tavo gebėjimai unikalūs ir sunkiai pakeičiami, uždirbama daugiau.
Praktinis žingsnis – pažvelgti į save kaip į projektą. Kokių įgūdžių turiu, kur jie šiandien reikalingi, ką galėčiau išmokti per kelerius metus, kad tapčiau vienas iš nedaugelio tokios srities specialistų? Atsakymų neįmanoma rasti vien svarstant namuose – reikia bandyti, klysti, įgyti patirties ir stebėti, kur realiai gimsta vertė.
Dirbtinis intelektas išliks tiems, kurie sugeba ne tik dirbti, bet ir kurti. Kuo aiškiau suprasime, kokią problemą sprendžiame kitiems žmonėms ar verslams, tuo mažesnė tikimybė, kad mus pakeis algoritmas.
