Senovės žmonės gyveno ilgiau, nei manėte: viską iškreipė vienas dažnai kartojamas skaičius

Mintis, kad „senovės žmonės mirdavo 30-ies“, skamba įtikinamai ir dažnai naudojama pabrėžti šiuolaikinės medicinos laimėjimus. Tačiau toks teiginys klaidina: jis painioja skirtingas sąvokas ir slepia tikrąją senovės žmonių gyvenimo trukmės įvairovę.

Norint suprasti, kiek iš tiesų gyveno senovės žmonės, svarbu atskirti tris rodiklius. Gyvenimo trukmės tikimybė gimus parodo, kiek metų vidutiniškai gyventų naujagimis esant toms pačioms sąlygoms. Gyvenimo trukmė – tai konkretaus žmogaus nugyventi metai. O dažniausias mirties amžius nusako, ties kokiu amžiumi susitelkia daugiausia mirčių.

Vaikystė – pavojingiausias laikotarpis

Pagrindinė priežastis, kodėl gyvenimo trukmės tikimybė gimus senovėje siekė apie 30 metų, buvo milžiniškas kūdikių ir vaikų mirtingumas. Pavojinga buvo pati gimdymo akimirka, ypač be chirurgijos, antibiotikų ir kraujo transfuzijų.

Pirmieji mėnesiai taip pat buvo trapūs: neišsivysčiusi imuninė sistema, infekcijos, viduriavimas, šaltis ar nesėkmingas maitinimas krūtimi dažnai baigdavosi mirtimi. Vėliau pavojų kėlė kvėpavimo takų ligos, užterštas vanduo, parazitai, nudegimai, skendimai ir nelaimingi atsitikimai.

Tyrimai tarp šiuolaikinių medžiotojų ir rankinių žemdirbių rodo, kad vidutiniškai apie 60 proc. naujagimių sulaukdavo 15 metų. Tai reiškia, kad didelė, bet ne dauguma vaikų išgyvendavo iki paauglystės.

Kiek gyveno išgyvenę vaikystę?

Išgyvenus ankstyvą vaikystę, perspektyvos labai keisdavosi. Skaičiavimai rodo, kad 15 metų sulaukęs jaunuolis galėjo tikėtis gyventi iki penkiasdešimties kelių metų, o daugelis sulaukdavo 60 ar net 70 metų.

Analizuojant gerai ištirtas medžiotojų-rankiotojų bendruomenes, dažniausias suaugusiųjų mirties amžius dažnai svyruoja apie vėlyvą šešiasdešimtmetį ar ankstyvą septyniasdešimtmetį. Tai panašu į šiuolaikinį „seno amžiaus“ supratimą.

Žinoma, senovėje senatvė buvo kitokia. Žmonės į ją ateidavo su stipriai nudilusiais dantimis, sąnarių pažeidimais, gijusiomis traumomis, regos ar klausos silpnėjimu. Tačiau esminis faktas lieka: žmogaus organizmas ir be šiuolaikinės medicinos galėjo pasiekti 70 ar net daugiau metų.

Kas dažniausiai žudė suaugusiuosius?

Suaugusiųjų gyvybes dažniausiai nusinešdavo infekcinės ligos, nepagydytos žaizdos, nelaimingi atsitikimai, smurtas, o moterims – pavojingi nėštumai ir gimdymai. Vėliau, atsiradus žemdirbystei ir miestams, išaugo epidemijų, prastesnės mitybos ir socialinės nelygybės vaidmuo.

Archeologiniai radiniai rodo, kad daugelis žmonių išgyvendavo sunkias traumas ir lėtines ligas – tai įmanoma tik bendruomenėje, kuri rūpinasi vyresniais nariais. Ilga brandaus amžiaus trukmė, kartu su žiniomis ir patirtimi, tikriausiai buvo vienas iš veiksnių, leidusių žmonių kultūrai kauptis ir sudėtingėti.

Todėl senovės gyvenimas nebuvo trumpas todėl, kad visi „susendavo“ 30-ies. Jis atrodė trumpas, nes daugelis niekada neturėjo galimybės pasenti. Šiuolaikinis pasaulis pakeitė ne žmogaus biologinį limitą, o šansą, kad didelė dalis mūsų jį iš tiesų pasieks.