Būsto krizė gilėja: kodėl nuosavi namai daugeliui tampa nepasiekiama svajone?

Būstas tarptautinėje teisėje pripažįstamas pagrindine žmogaus teise, tačiau realybė vis labiau primena finansų rinką. Jungtinių Tautų duomenimis, iki 3,4 mlrd. žmonių visame pasaulyje neturi prieigos prie tinkamų, saugių ir įperkamų namų, o namų kainos daug kur auga greičiau nei žmonių pajamos.

JT skaičiuoja, kad iki 2030 metų pasauliui kasdien reikės pastatyti po 96 000 naujų būstų, o bendros investicijos turėtų siekti 3–4 trln. eurų. Tai rodo mastą krizės, kuri jau paliečia ir žemiausias, ir vidutines pajamas gaunančius gyventojus.

Kas yra „įperkamas būstas“?

JT būsto agentūra UN-Habitat būstą laiko neįperkamu, jei išlaidos jam viršija 30 proc. namų ūkio pajamų. Dar vienas svarbus rodiklis – kainos ir pajamų santykis, kuris parodo, kiek metų reikėtų dirbti, kad būtų galima įsigyti būstą.

2023 metų duomenys rodo, kad daugelyje šalių būstas tapo „rimtai“, „labai“ arba „neįmanomai“ neįperkamas. Rytų ir Pietryčių Azija yra brangiausias regionas: čia tipiniam būstui įsigyti reikėtų apie 17,5 metų pajamų, palyginti su kiek daugiau nei 10 metų 2010-aisiais.

Europa, JAV ir Azija: skirtingos, bet panašios problemos

Europos Sąjungoje būsto kainos nuo 2015 iki 2024 metų vidutiniškai išaugo 53 proc. Ekspertai pažymi, kad kainos kyla ne tik miestams augant, bet ir ten, kur būstų skaičius didėja greičiau nei gyventojų. Dalis naujos statybos orientuota į brangų segmentą arba investuotojus, o ne realius gyventojus.

Jungtinėse Valstijose nuo 2020 metų būsto kainos vidutiniškai išaugo 54 proc., o trūkumas 2025 metais viršijo 4 mln. būstų. Politikai ginčijasi, ar rinkos jėgos pajėgios išspręsti krizę, ar būtinas ryžtingesnis valstybės įsikišimas.

Azijoje situacija nevienoda. Singapūras laikomas sėkmės pavyzdžiu – dauguma gyventojų gyvena valstybės statomuose butuose, čia nėra lūšnynų. Tačiau kitose Rytų ir Pietryčių Azijos šalyse Tarptautinis valiutos fondas skaičiuoja, kad apie 40 proc. miestų gyventojų glaudžiasi lūšnynuose.

Afrikoje – trūkumas ir nepasiekiamos kainos

Afrikoje būsto krizė dar aštresnė. JT vertinimu, čia trūksta apie 60 mln. būstų, o iki 2030 metų deficitas gali viršyti 130 mln. Tai siejama su sparčia urbanizacija ir silpna teisine bei finansine infrastruktūra.

Shelter Afrique plėtros banko vadovas Thierno Habibas Hanas primena, kad žemynui jau dabar trūksta bent 50 mln. būstų, kurių statybai reikėtų apie 1,3 trln. eurų, net jei vieno būsto kaina būtų santykinai nedidelė. Jis pabrėžia, kad daug kur statoma vidurinei ir aukštesniajai klasei, o mažiausias pajamas gaunantys žmonės stumiami į didžiulius lūšnynus.

Afrikos vyriausybės, pavyzdžiui, Kenija ir Pietų Afrika, imasi masinių socialinio būsto programų, tačiau be privataus kapitalo problemos išspręsti nepavyks. Todėl vystomos hipotekos refinansavimo institucijos ir rizikos mažinimo priemonės, kurios turėtų paskatinti statybas žemesnių pajamų segmentui.

Investicinis aktyvas ar žmogaus teisė?

Ekspertai pabrėžia, kad būstas tapo didžiausia pasauline turto klase. Pensijų fondai ir kiti instituciniai investuotojai masiškai perka esamus būstų portfelius, taip dar labiau keldami kainas ir nuomas. Tai ypač gerai matyti didmiesčiuose nuo Briuselio iki Londono.

Nors atskirų žmonių kaltinti sunku, ekonomistai įspėja, kad ši tendencija neatneša naujų būstų, o tik brangina esamus. Sprendimas, jų manymu, galimas tik derinant valstybės lyderystę, viešųjų ir privačių investicijų kryptingumą bei politinę valią būstą vėl matyti kaip žmogaus teisę, o ne vien skaičiuką investicijų portfelyje.