Per aukšta drėgmė namuose ilgainiui atsiliepia ne tik sienoms ir baldams, bet ir sveikatai. Langai, kuriuos rytais tenka nuolat valyti nuo rasos, kampuose atsirandantis tamsesnis atspalvis ar nemalonus kvapas spintoje dažnai yra pirmieji ženklai, kad patalpų klimatas nėra subalansuotas.
Nors drėgmės tema dažnai siejama su senesnės statybos butais ar namais, su ja vis dažniau susiduria ir naujų daugiabučių gyventojai. Skirtumas tas, kad tinkamai prižiūrimuose namuose daugumą problemų galima suvaldyti kasdienei rutinai ir keliems protingiems sprendimams, nereikalaujantiems didelių investicijų.
Kokia drėgmė laikoma tinkama ir kodėl tai svarbu
Gyvenamosioms patalpoms dažniausiai rekomenduojamas apie 40–60 proc. santykinės oro drėgmės lygis. Žiemą jis gali būti šiek tiek mažesnis, vasarą, ypač karštomis dienomis, natūraliai padidėja, tačiau svarbu, kad drėgmė nebūtų nuolat gerokai aukštesnė už šias ribas.
Per didelė drėgmė sukuria palankias sąlygas kurtis pelėsiui, greičiau dėvisi apdailos medžiagos, prasčiau šyla patalpos. Be to, ilgainiui gali atsirasti kvėpavimo takų sudirgimų, alergijų, prastėti miegas. Todėl tai nėra vien estetinis klausimas ar nemalonaus kvapo problema.
Kaip atpažinti, kad kambaryje drėgmės per daug
Pats paprasčiausias būdas stebėti patalpų drėgmę yra naudoti higrometrą, kuris matuoja santykinę oro drėgmę procentais. Tai nedidelis prietaisas, kurį galima pastatyti ant lentynos ar pritvirtinti prie sienos. Stebint rodmenis lengviau suprasti, kuriuo paros metu ir kokiose vietose namuose drėgmė didžiausia.
Tačiau net ir be matavimo prietaiso galima pastebėti kelis aiškius ženklus: nuolat rasojantys langai, ypač per visą apačią, patamsėję dažų ar tapetų plotai kampuose, atšokęs tinkas, nemalonus kvapas spintose ar už baldų, drėgnos vietos ant išorinių sienų. Kartais pelėsio kolonijos dar nematomos, bet jaučiamas specifinis kvapas.
Dažniausios drėgmės pertekliaus namie priežastys
Didelės drėgmės šaltinis neretai esame mes patys ir mūsų kasdieniai įpročiai. Kuo daugiau žmonių gyvena viename būste, tuo daugiau drėgmės išsiskiria kvėpuojant, verdant, skalbiant, džiovinant skalbinius ar maudantis. Jei ventiliacija neveikia efektyviai, ši drėgmė lieka patalpose.
Prie problemos prisideda ir statybiniai sprendimai: užsikimšę ventiliacijos kanalai, hermetiški plastikiniai langai be mikroventiliacijos, netinkamai apšiltintos išorinės sienos, tiltai šalčiui. Kartais drėgmės priežastis yra gana konkreti, pavyzdžiui, nesandarus stogas, prakiuręs vamzdis ar netinkamai įrengtos terasos jungtys.
Vėdinimas: dažna silpnoji vieta šiuolaikiniuose butuose
Pastebima, kad dalis gyventojų žiemą langus atidaro itin retai, bijodami prarasti šilumą. Tačiau trumpas, intensyvus vėdinimas dažnai yra veiksmingesnis ir ekonomiškesnis nei nuolat laikomas vos praviras langas, per kurį patalpos pamažu atvėsta, o drėgmė nespėja išsisklaidyti.
Praktiškai tai atrodo taip: kelis kartus per dieną 5–10 minučių plačiai atidaromi langai priešingose buto pusėse, sudarant skersvėjį. Tuo metu radiatoriai gali būti šiek tiek pritildyti, kad permainingai nereaguotų į staigų temperatūros kritimą.
Kur dažniausiai kaupiasi drėgmė ir pelėsis
Silpniausios vietos dažniausiai yra išorinių sienų kampai, grindų ir sienų sujungimai, vietos už spintų ir minkštų baldų, kurie pastatyti visai prie šaltos sienos. Ten oras cirkuliuoja prasčiau, todėl paviršiai būna vėsesni, o drėgmė lengviau kondensuojasi.
Ypatingo dėmesio reikalauja vonios kambarys ir tualetas. Po maudynių uždarytos durys, neveikiantis ventiliatorius ir šiltas vanduo sukuria puikias sąlygas drėgmei kauptis. Taip pat rizikingos vietos yra langų angokraščiai, palangės ir vietos aplink rozetes ant išorinės sienos, kur kartais pasitaiko šalčio tiltų.
Paprasti įpročiai, kurie realiai mažina drėgmę
Kai kurie pokyčiai nereikalauja nei brangios technikos, nei remonto, tik šiek tiek daugiau dėmesio kasdienei rutinai. Pirmiausia verta stebėti, kiek dažnai drėgmė susidaro konkrečioje situacijoje, ir pagal tai keisti įpročius.
Kas gali padėti:
- virimo metu naudoti gartraukį ir, jei įmanoma, šiek tiek praverti langą;
- skalbinius džiovinti balkone arba patalpoje, kur gerai veikia ventiliacija;
- po dušo ar vonios palikti praviras duris ir įjungtą ventiliatorių;
- reguliariai praverti spintų, sandėliukų ir nišų duris, kad oras cirkuliuotų;
- nepristumti didelių spintų visiškai prie šaltos išorinės sienos, palikti bent kelių centimetrų tarpą.
Ką gali padaryti technika: ventiliatoriai ir drėgmės surinkėjai
Jei natūralaus vėdinimo nepakanka, vertėtų įvertinti, ar veikia esami ventiliacijos kanalai. Butuose su bendra ventiliacija naudinga patikrinti groteles, išvalyti dulkes, įsitikinti, kad kaminai neužblokuoti. Kartais užtenka atnaujinti ar sumontuoti vonios ir tualeto ventiliatorių, kad drėgmė greičiau pasišalintų.
Ne vienam namų ūkiui padeda ir buitiniai drėgmės surinkėjai. Tai gali būti tiek nedideli prietaisai su specialiomis granulėmis, tiek elektriniai modeliai su talpa vandeniui. Pastarieji ypač praverčia, kai drėgmė nuolat aukšta ribotoje zonoje, pavyzdžiui, rūsyje ar pirmo aukšto kambaryje su šiek tiek drėgnu pamatu.
Pelėsio naikinimas: ką daryti ir ko vengti
Jei pelėsis jau atsirado, pirmas žingsnis visada turėtų būti priežasties paieška: ar tai kondensatas ant šaltos sienos, ar galbūt vandens nutekėjimas. Jei pašalinamas tik matomas sluoksnis, bet ne priežastis, jis greitai grįš. Todėl lygiagrečiai būtina spręsti ir drėgmės, ir paviršių temperatūros klausimą.
Valant nedidelius pelėsio plotus galima naudoti tam skirtas priemones, laikantis gamintojo nurodymų ir pasirūpinus apsauga: pirštinėmis, respiratoriumi, vėdinimu. Vengti reikėtų bandymų greitai „užmaskuoti“ problemą naujais tapetais ar dažais, jei nepagerintas vėdinimas ar neapšiltinti šalti kampai.
Kai reikalinga specialisto apžiūra
Jei drėgmė itin ryški dideliame sienos plote, dažnai juntamas pelėsio kvapas, nors matomų dėmių nematyti, arba pastebimi įtrūkimai, atšokusi apdaila, verta pasikonsultuoti su specialistais. Tai gali būti statybos inžinierius, šilumos nuostolių ir šiluminių tiltų vertintojas arba pastatų techninės priežiūros įmonė, jei gyvenama daugiabutyje.
Tokia apžiūra padeda atskirti, ar problema kyla daugiausia iš kasdienių įpročių ir vėdinimo, ar reikalingas konstrukcijų remontas. Nors toks žingsnis gali atrodyti brangesnis trumpuoju laikotarpiu, ilgainiui jis dažnai padeda išvengti žalos apdailai, baldams ir sveikatai.
Subalansuotas mikroklimatas: ne tik žiemą
Dažnai apie drėgmę prisimenama tik šaltesniu sezonu, kai pradeda rasoti langai ir vėsti kampai. Tačiau stebėti patalpų klimatą verta visus metus. Vasarą tam tikrose namų vietose gali pasireikšti priešinga problema, kai oras pernelyg sausas, ypač šalia kondicionierių ar intensyviai šildančių įrenginių.
Subalansuotas mikroklimatas yra nuolatinis procesas: reguliarus vėdinimas, saikingas šildymas, drėgmės šaltinių kontrolė ir dėmesys jautriausioms namų vietoms. Tai ne tik padeda apsisaugoti nuo pelėsio, bet ir kuria malonesnę, sveikesnę gyvenamąją aplinką visai šeimai.
