Branduolinės atliekos daugelį gąsdina labiau nei pati branduolinė energetika. Viešojoje erdvėje nuolat kartojasi siūlymas tiesiog iššauti pavojingiausias atliekas į kosmosą ir taip „amžiams“ atsikratyti problemos. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba logiškai, tačiau išsamesnė analizė rodo – ši idėja ekonomiškai, techniškai ir saugumo požiūriu yra itin bloga.
Branduolinės atliekos nėra vienalytės. Apie 90 proc. sudaro mažo aktyvumo atliekos – pirštinės, įrankiai, filtrai, kuriuose radioaktyvumas labai nedidelis ir kurie gali būti tvarkomi panašiai kaip kitų pramonės šakų toksiškos atliekos. Dar apie 7 proc. sudaro vidutinio aktyvumo atliekos – reaktorių konstrukcijos dalys, kurios dažniausiai uždaromos į betoną ar stiklą ir laikomos giliai po žeme.
Didžiausia problema – likę maždaug 3 proc. aukšto aktyvumo atliekų. Tai panaudintas branduolinis kuras, itin radioaktyvus ir karštas, reikalaujantis sudėtingo aušinimo ir ilgaamžio saugojimo. Būtent su juo dažniausiai siūloma „susitvarkyti“ paleidžiant į kosmosą.
Ekonomikos ir technologijų riba
Kasmet pasaulyje veikiantys maždaug 440 reaktorių sukuria apie 11 000 tonų tokio kuro. Vien iškėlimo į žemąją orbitą kaina šiandien siekia kelis tūkstančius eurų už kilogramą, tad vieno reaktoriaus metinių atliekų „iššovimas“ kainuotų šimtus milijonų eurų. Visoms elektrinėms tai reikštų dešimtis milijardų eurų kasmet ir drastiškai pabrangintų branduolinę energiją.
Prie to prisideda ir riboti pajėgumai. Per visus metus vykstančių raketų startų skaičius šiuo metu leistų į orbitą iškelti tik kelis šimtus tonų krovinio – daug kartų mažiau, nei susidaro aukšto aktyvumo atliekų. Reikėtų sukurti milžinišką naują kosminę industriją, skirtą vien branduoliniam „šiukšlių vežimui“.
Katastrofų rizika
Net jei nekreiptume dėmesio į kainą, lieka didžiausia problema – avarijų rizika. Nors kosminių startų saugumas gerėja, kasmet dalis jų baigiasi nesėkme. Jei kiekviename būtų tonų branduolinių atliekų, kiekviena avarija reikštų radioaktyvių dalelių pasklidimą atmosferoje ir žemėje, užteršiant dirvožemį, vandenį ir maisto grandinę.
Tai būtų virtinė tarptautinių masto incidentų – nuo raketų katastrofų starto aikštelėse iki sudužusių laivų virš apgyvendintų teritorijų ar vandenynų. Planetos tarša taptų sunkiai valdoma, o visuomenės pasitikėjimas branduoline energetika galutinai žlugtų.
Kas iš tikrųjų pavojingiausia?
Paradoksalu, bet šiandien daug daugiau radioaktyvių medžiagų į aplinką išmeta ne branduolinės elektrinės, o anglimis kūrenamos jėgainės. Kiekvienais metais deginant anglį susidaro dešimtys tūkstančių tonų pelenų, kuriuose yra urano, torio ir kitų radionuklidų. Šie pelenai neretai kaupiami atvirose aikštelėse ar šalinami nepakankamai saugiai, didindami vėžio ir kitų ligų riziką aplinkiniams gyventojams.
Branduolinę energetiką lydinčios baimės dažnai užgožia faktą, kad jos atliekos yra nedidelio tūrio, aiškiai lokalizuotos ir iš esmės valdomos. Patikimi sprendimai jau egzistuoja: panaudinto kuro perdirbimas, kai dalis medžiagų virsta nauju kuru, ir giluminiai geologiniai saugyklų projektai, kuriuos įgyvendina Suomija, Švedija ir kitos šalys.
Nors branduolinės atliekos iš tiesų kelia ilgalaikių iššūkių, jų šaudymas į kosmosą būtų ne sprendimas, o naujo, nepalyginamai didesnio masto pavojaus sukūrimas. Realus kelias – žemėje pagrįsti, skaidriai prižiūrimi ir mokslo įrodymais paremti saugojimo bei perdirbimo būdai.
