Sąmonė yra viena didžiausių mokslo ir filosofijos mįslių. Mes visi ją patiriame kiekvieną akimirką, tačiau tiksliai apibrėžti, kas tai yra ir kaip ji atsirado, iki šiol nepavyko nei filosofams, nei neuromokslininkams. Vis dėlto evoliucijos teorija leidžia nubrėžti galimą kelią nuo visiškos nesąmonės iki sudėtingo žmogaus sąmoningumo.
Diskusijų pradžia dažnai prasideda nuo klausimo, ar negyvi daiktai, pavyzdžiui, akmuo, gali būti sąmoningi. Kai kurie panpsichizmo šalininkai teigia, kad sąmonės „užuomazgos“ egzistuoja visur, tačiau tokios idėjos kol kas neturi įrodymų. Todėl dauguma tyrėjų sutaria, kad prasmingiau žvelgti į gyvus organizmus ir jų elgesį.
Sąmonė kaip išlikimo įrankis
Pirmoji sąmonės funkcija, tikėtina, buvo grynai praktinė – padėti rasti energijos šaltinį. Paprasčiausi gyvūnai, tokie kaip Trichoplax adhaerens, juda atsitiktinai ir tik sulėtėja, kai „aptinka“ maistą. Jiems nereikia jokio vidinio pasaulio modelio ar savimonės.
Esminis lūžis atsirado, kai judantys organizmai pradėjo kryptingai judėti link naudingų dalykų ir nuo pavojų. Maža kirminė Dugesia tigrina yra geras pavyzdys: jos judėjimas priklauso ne tik nuo aplinkos, bet ir nuo vidinės būklės – ji elgiasi kitaip būdama soti ir būdama alkana.
Tokie gyvūnai jau naudoja sensorinius receptorius, kad „užuostų“ maistą ir judėtų jo link. Tačiau kol kas jie seka signalus tik tol, kol šie tiesiogiai juntami. Tam, kad galėtų planuoti ir persekioti taikinį net jam dingus iš regos lauko, reikalinga vidinė pasaulio reprezentacija.
Atmintis, laikas ir kitų protai
Regėjimas ir atmintis suteikia gyvūnui erdvės ir laiko pojūtį. Objektų pastovumo suvokimas – gebėjimas suprasti, kad daiktai egzistuoja ir tada, kai jų nematome – laikomas svarbia sąmonės pakopa. Jį demonstruoja ne tik žmonių kūdikiai, bet ir kai kurie paukščiai bei žinduoliai.
Atsiradus bent paprasčiam laiko pojūčiui, ima formuotis būsimos ateities vaizdiniai. Pavyzdžiui, kai kurie paukščiai geba atsisakyti nedidelės porcijos maisto dabar, jei žino, kad palaukę gaus daugiau. Vakarų krūminiai kėkštai dar ir slepia maistą, perslėpdami jį, jei jaučiasi stebimi – tai rodo, kad jie numano ir kitų būtybių perspektyvą.
Toks gebėjimas įsivaizduoti, ką mato ir jaučia kitas, vadinamas proto teorija. Žmogui ji pasiekia ypatingą sudėtingumą, ypač kartu su kalba. Kalba leidžia ne tik planuoti ir dalytis informacija, bet ir mąstyti apie save, savo praeitį ir galimas ateitis.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, sąmonė greičiausiai neatsirado staiga. Tai ilgo, milijonus metų trukusio proceso rezultatas – nuo paprasto potraukio maistui iki gebėjimo svarstyti apie visatą ir savo pačių mintis. Tačiau net turėdami sudėtingą sąmonę, mes išliekame tos pačios evoliucinės istorijos dalimi, kurioje išlikimas ir energijos paieška vis dar užima svarbią vietą.
