Be kariuomenės arba su minimaliomis pajėgomis: kaip šioms šalims pavyksta išsaugoti taiką?

Neramumų kupiname pasaulyje, kuriame nuolat kalbama apie naujus konfliktus ir galimą pasaulinį karą, kelios mažos valstybės išsiskiria tuo, kad per moderniąją istoriją išvengė didelio masto karų. Jų patirtis rodo, kad geografija, diplomatija ir sąmoningi politiniai sprendimai gali tapti veiksmingu skydu nuo smurto.

Šios šalys labai skirtingos – nuo kalnuotų Europos kunigaikštysčių iki atokių Ramiojo vandenyno salų ar tropinių valstybių be kariuomenės. Visas jas vienija vienas dalykas: jos karo nelaiko priemone savo tikslams pasiekti.

Mažos, kalnuotos ir nepatrauklios agresoriams

Tokios šalys kaip Lichtenšteinas, San Marinas ar Andora yra klasikiniai pavyzdžiai, kaip geografija padeda išvengti konfliktų. Lichtenšteinas, įsikūręs tarp Austrijos ir Šveicarijos, per visą savo modernią istoriją realiai nesikovė mūšiuose – net ir dalyvaudamas Austro–Prūsijos kare jo kariai daugiau saugojo kalnų perėjas nei kovojo.

San Marinas ir Andora, įsitaisę Apeninuose ir Pirėnuose, neturi nei naudingų išteklių, nei strateginių prekybos kelių. Tai sumažina jų patrauklumą agresoriams, o kalnų reljefas komplikuotų bet kokią karinę invaziją. Šios valstybės pasirinko išskirtinai diplomatinį kelią, kurį simboliškai įtvirtino draugystės ir geros kaimynystės sutartys su kaimyninėmis valstybėmis.

Neutralitetas ir kariuomenės atsisakymas

Kai kurios taikios šalys pasirinko kitą kelią – sąmoningai atsisakė nuolatinės kariuomenės. Islandija nuo XIX amžiaus pabaigos neturi reguliarios kariuomenės, tačiau remiasi gynybos sutartimis su Jungtinėmis Valstijomis ir naryste NATO. Konfliktai, tokie kaip vadinamieji Menkių karai su Jungtine Karalyste, apsiribojo susidūrimais jūroje ir diplomatiniu spaudimu.

Kosta Rika dar radikalesnė – po trumpo pilietinio karo 1948 metais ji visiškai panaikino kariuomenę. Politinis elitas nusprendė, kad valstybės biudžetas geriau tarnaus švietimui, sveikatos apsaugai ir institucijų stiprinimui, o išorinei gynybai užteks regioninių sutarčių ir tarptautinės teisės.

Mauricijus vandenyno viduryje taip pat neturi armijos ir gynybai skiria tik menką dalį savo biudžeto. Šalis remiasi policija ir pakrančių apsauga, o saugumą stiprina glaudūs ryšiai su Indija ir Vakarų valstybėmis.

Dvasinė galia ir tarptautinės garantijos

Ypatinga vieta šiame sąraše tenka Vatikano miestui–valstybei. Faktiškai ji niekada nėra kariavusi kaip moderni valstybė ir remiasi ne karine galia, o moraliniu autoritetu bei tarptautinėmis garantijomis. Vatikaną saugo Šveicarijos gvardija, tačiau reali gynyba grindžiama sutartimis su Italija ir netiesiogine NATO skėčio apsauga.

Šių šalių pavyzdžiai rodo, kad taika nėra atsitiktinumas. Tai ilgalaikė strategija, kurioje svarbūs geri santykiai su kaimynais, aiškūs įsipareigojimai tarptautinėse organizacijose, socialinė sanglauda šalies viduje ir sąmoningas karinio ambicingumo ribojimas. Tokia politika neapsaugo nuo visų grėsmių, bet ženkliai sumažina karo tikimybę.