Ar turime moralinę pareigą laikytis pažadų tiems, kurių jau nebėra? Šis klausimas tampa itin aštrus, kai pažadas duotas artimam žmogui prieš pat mirtį. Filosofijoje ši dilema nagrinėjama per išgalvotą Zinos ir jos žmonos Ivonės istoriją, kuri leidžia pažvelgti į pažadų prasmę ir ribas.
Zina ir Ivonė dešimtmečius gyveno kartu ir vadovavo nevyriausybinei organizacijai, siekusiai sukurti gydymą sunkiai ligai. Jų tyrimus iš esmės finansavo sėkminga Ivonės įkurta įmonė. Po tragiškos avarijos Ivonė mirties patale paprašė Zinos dviejų dalykų: ir toliau skirti įmonės lėšas šiai organizacijai ir niekada daugiau nesituokti.
Zina pažadėjo, o per kitą dešimtmetį šių įsipareigojimų laikėsi. Tačiau laikui bėgant situacija pasikeitė: didžiosios farmacijos bendrovės jau rengėsi netrukus pateikti veiksmingą gydymą, o Zina po ilgo gedulo susirado naują partnerę. Ji ėmė svarstyti, ar privalo toliau laikytis abiejų pažadų.
Pažadas kaip lūkesčių sukūrimas
Filosofas Thomasas Scanlonas teigia, kad pažadų esmė – sukurti kito žmogaus pagrįstus lūkesčius. Pažadas leidžia kitam planuoti savo veiksmus, remiantis mūsų žodžiu. Kai žmogus miršta, jis nebegali planuoti, todėl kyla klausimas, ar lūkesčiai vis dar egzistuoja.
Kita linija siejasi su Johno Rawlso ir Davido Hume’o požiūriu. Jie pažadus laiko socialine institucija, padedančia kurti pasitikėjimą ir teisingumą. Jei žmonės lengvai laužytų pažadus, pati pažadų praktika prarastų vertę, o visuomenėje būtų sunkiau bendradarbiauti.
Teisės, autonomija ir pasikeitusios aplinkybės
Anglų filosofas Johnas Locke’as pabrėžė savivaldos ir savininkiškumo savo asmeniui teisę. Iš jo perspektyvos pažadas negali visiškai panaikinti žmogaus teisės spręsti dėl savo gyvenimo esminių dalykų, pavyzdžiui, dėl naujos santuokos.
Kita vertus, daugelio šalių įstatymai saugo mirusiojo nuosavybę ir testamentinius sprendimus. Tai rodo, kad bent dalis Ivonės valios – kaip naudoti jos sukauptus pinigus – moraliniu ir teisiniu požiūriu toliau galioja ir po mirties.
Zina taip pat mato, jog mokslinė padėtis pasikeitė: jų tyrinėjama liga greitai turės veiksmingą gydymą, o kitos ligos vis dar lieka be finansavimo. Ji svarsto, ar Ivonė, žinodama dabartines aplinkybes, nebūtų norėjusi perkelti paramos kitoms sritims, taigi – ar pažado koregavimas nebūtų geriausias būdas įgyvendinti tikrąją jos intenciją.
Santykiai ir tapatybė
Šiuolaikinės feministinės filosofės, tokios kaip Natalie Stoljar ir Catriona Mackenzie, pabrėžia, kad mūsų tapatybė formuojasi per santykius. Zinos savivoka glaudžiai susijusi su jos santuoka su Ivone, o pažadų laikymasis jai gali būti būdas išsaugoti šį ryšį ir savo pačios vertybes.
Galiausiai vieno teisingo atsakymo nėra. Dalis filosofų sakytų, kad mirusiųjų valia mus saisto tik tiek, kiek ji nepažeidžia gyvųjų autonomijos ir neakivaizdžiai prieštarauja sveikam protui. Kiti pabrėžtų, kad garbingumas ir ištikimybė pažadui yra svarbi charakterio dalis, net jei aplinkybės keičiasi.
Sprendžiant, ar Zina turėtų laikytis pažado, tenka derinti kelis principus: pagarbą Ivonės atminimui, moralinę atsakomybę už jos lėšas, savo paties teisę į laimę ir platesnį teisingumo visuomenėje vaizdą. Ši istorija primena, kad kiekvieną rimtą pažadą duodame ne tik kitam žmogui, bet ir sau patiems.
