Ar Europa pralaimi pasaulinę konkurenciją? Ekspertai įvardijo didžiausias žemyno problemas

Europos Sąjunga vis dažniau minima ne kaip globali galia, o kaip lėtai stagnuojantis regionas. Lėtas ekonomikos augimas, politinė poliarizacija ir gilėjantys skirtumai tarp valstybių narių kelia klausimą, ar dabartinis Europos modelis dar yra tvarus.

Per pastaruosius du dešimtmečius žemynas iš „augimo variklio“ tapo strukturinės stagnacijos simboliu, o tai vis labiau matyti tiek ekonomikos, tiek politikos rodikliuose.

Prarastas augimo dešimtmetis

Po 2008 metų finansų krizės Europa pasirinko taupymo, o ne skatinimo kelią. Tuo metu Jungtinės Valstijos ir Kinija agresyviai didino investicijas, o didžioji dalis Europos, vadovaujama Vokietijos, siekė kuo greičiau subalansuoti biudžetus.

Ekonomistai pabrėžia, kad ši strategija ilguoju laikotarpiu kainavo augimą. Europos dalis pasaulio bendrojo vidaus produkto sumažėjo nuo maždaug 20 proc. 2000 metais iki apie 14 proc. 2023 metais, o produktyvumo didėjimas praktiškai sustojo.

Privačios investicijos į mokslinius tyrimus ir plėtrą taip pat atsilieka: verslas Europoje tam skiria apie 1,2 proc. BVP, kai Jungtinėse Valstijose rodiklis gerokai didesnis. Tai reiškia mažiau proveržio įmonių ir lėtesnį technologinį atsinaujinimą.

Energetika, demografija ir politinis pyktis

Prie silpnesnio konkurencingumo prisidėjo ir energetikos politika. Po 2022 metais nutrūkusių rusiškų dujų tiekimų Vokietija nusprendė atsisakyti paskutinių branduolinių jėgainių. Tai padidino elektros kainas ir apsunkino sunkiosios pramonės veiklą.

Lygiagrečiai Europa sensta ir netenka dalies aukštos kvalifikacijos darbuotojų, kurie emigruoja į labiau augančias rinkas. Socialinės sistemos spaudžiamos vis didesnių įsipareigojimų, o našta tenka vis mažesniam dirbančiųjų ratui.

Šios tendencijos sustiprino nepasitenkinimą politiniu elitu. Parama populistinėms ir radikalioms partijoms nuo 1990-ųjų išaugo maždaug tris kartus, o tradicinės partijos vis dažniau kaltinamos atotrūkiu nuo rinkėjų ir neskaidriais sprendimais.

Euras ir naujas finansinis režimas

Dar viena silpnoji grandis – bendra valiuta. Euro zonai tenka taikyti vieną palūkanų normą labai skirtingoms ekonomikoms: stipriai įsiskolinusiai Prancūzijai ir santykinai nuosaikesnę skolą turinčiai Vokietijai.

Ekspertai įspėja, kad tokia konstrukcija sunkiai suderinama su ilgalaikiu stabilumu. Norint realiai sumažinti itin didelę kai kurių šalių skolą, reikėtų ilgalaikės aukštesnės infliacijos, tačiau tą politiškai sunku priimti labiau taupymą vertinančiose valstybėse.

Vis labiau įsigali vadinamoji finansinė represija: valstybės per garantijas ir reguliavimą nukreipia bankų paskolas bei pensijų fondų pinigus ten, kur joms politiškai naudinga. Tai reiškia, kad kapitalo paskirstymą vis dažniau lemia politika, o ne rinka.

Skaitmeninis euras ir ateities scenarijai

Siekiant išlaikyti kontrolę, stiprinamos ir viršnacionalinės iniciatyvos. Diskutuojama apie taupymo ir investicijų sąjungą, kuri leistų lengviau mobilizuoti namų ūkių santaupas „strateginėms“ kryptims, pavyzdžiui, gynybai ar žaliajai transformacijai.

Kartu rengiama centrinio banko skaitmeninės valiutos, skaitmeninio euro, koncepcija. Kritikai nuogąstauja, kad tokia priemonė suteiktų institucijoms precedento neturinčią galimybę riboti gyventojų išlaidas, taikyti neigiamas palūkanas ir bausti „neteisingą“ taupymą.

Jei esamos tendencijos nesikeis, galima tikėtis lėto, bet skausmingo euro zonos vienybės ir ekonominės galios blukimo. Ar šį procesą lydės reformos, ar gilesnės krizės, priklausys nuo politinės valios pripažinti struktūrines klaidas ir jas ištaisyti.