Nors šiandien alus siejamas su neribotu skonių pasirinkimu, nerūdijančiu plienu ir tiksliu chemijos valdymu, jo istorija prasidėjo gerokai kukliau. Pirmieji alų primenantys gėrimai, kaip rodo archeologiniai radiniai, galėjo atsirasti dar tada, kai žmonės neaugino javų, o tik rinko laukinius augalus.
Ši ankstyvoji istorija kelia intriguojantį klausimą: ar žmonės pradėjo auginti javus todėl, kad norėjo duonos, ar todėl, kad įvertino fermentuoto gėrimo poveikį ir socialinę reikšmę?
Pamiršta košė ir laukinės mielės
Medžiotojai ir rinkėjai laukinius javus rinko kaip kaloringą, bet sunkiai virškinamą maistą. Juos traiškė, malė, virė košes ir kepė paprastą duoną, taip pamažu atrado, kad mirkymas ir kaitinimas keičia grūdų skonį ir tekstūrą.
Daigindami grūdus žmonės nesąmoningai išnaudojo fermentus, kurie krakmolą paverčia cukrumi. Tokia salstelėjusi košė, palikta šiltai ir atvirame inde, tampa puikia terpe laukinėms mielėms, kurios aplinkoje gausiai gyvena ant augalų, dirvožemyje ir ore.
Taip iš „sugedusios“ košės ima rastis burbuliuojantis, kvapnus skystis – pirmykštis alus. Tuometiniam žmogui tai buvo ne mikrobiologijos eksperimentas, o keistas, bet malonų poveikį sukeliantis atradimas.
Natufijų urvo paslaptis
Vienas ryškiausių įrodymų, kad fermentuoti javų gėrimai atsirado dar prieš žemdirbystę, yra Rakefeto urvas dabartiniame Izraelyje. Čia gyvenę natufiai prieš maždaug 13 000 metų urve įrengė akmeninius grūstuvus ir juos naudojo augalines žaliavas apdoroti.
Mikroskopiniai augalų likučiai ir pažeistų krakmolo grūdelių struktūra leidžia manyti, kad dalis javų buvo daiginama, traiškoma, kaitinama su vandeniu ir paliekama rūgti. Tai labai primena šiuolaikinį salyklo ruošimą ir misos gamybą.
Dar įdomiau, kad šie įrenginiai buvo šalia laidojimo vietų. Mokslininkų manymu, fermentuoti grūdų gėrimai galėjo būti ruošiami gedulingoms puotoms – taigi ankstyviausia alaus istorija siejasi ne su smuklėmis, o su mirusiųjų pagerbimu.
Ar alus paskatino žemdirbystę?
Mintis, kad troškimas turėti daugiau alaus prisidėjo prie žemdirbystės atsiradimo, skamba patraukliai, bet nėra lengvai įrodoma. Panašiu laikotarpiu Jordanijoje rasta ir ankstyvos, dar prieš žemdirbystę keptos duonos pėdsakų.
Todėl klausimas „kas buvo pirma – alus ar duona?“ lieka atviras. Veikiausiai javų auginimą skatino daugybė veiksnių: noras užsitikrinti maisto atsargas, socialinė nelygybė, ritualai ir taip pat – bendri pasisėdėjimai su fermentuotais gėrimais.
Grūdas, kuris maitina, gerai laikosi sandėliuose, tinka duonai ir dar gali virsti bendruomenę vienijančiu gėrimu, akivaizdžiai įgauna išskirtinę vertę.
Nuo urvų iki senovės miestų
Vystantis žemdirbystei ir atsiradus miestams, alus tapo nebe atsitiktine sėkme, o planuojamu procesu. Senovės Mesopotamijoje įrašai molinėse lentelėse rodo sudėtingą javų ir alaus apskaitą, skirtingų rūšių gėrimus ir jų dalijimą įvairiems visuomenės sluoksniams.
Alus ten atliko maisto, atlygio, vaišių ir religinio aukojimo funkcijas. Bendros puotos ir dalijimasis gėrimu padėjo kurti pasitikėjimą, įtvirtinti valdžią ir stiprinti bendruomenės tapatybę.
Šiuolaikinės alaus kultūros įvairovė – nuo stiklinių butelių iki kraftinių daryklų – tėra rafinuota senos idėjos tąsa. Žmonės išmoko valdyti natūralią fermentaciją, įvilko ją į papročius ir ritualus, o dalijimasis gėrimu išliko vienu seniausių būdų kurti bendras akimirkas.
