Afrikai skirta daugiau kaip 1,1 trilijono eurų: kodėl milijardinė parama taip ir neatnešė proveržio?

Per pastaruosius 50 metų į Afriką nukeliavo daugiau kaip 1,1 trilijono eurų paramos. Vis dėlto žemynas išlieka vienas skurdžiausių pasaulyje, o daugelio šalių ekonomika šiandien silpnesnė, nei buvo prieš kelis dešimtmečius.

Ši situacija kelia nepatogų klausimą: kodėl milžiniškos paramos sumos, kurios padėjo atkurti Europą po Antrojo pasaulinio karo, Afrikoje nedavė panašaus rezultato ir kai kuriais atvejais net pablogino padėtį?

Marshallo plano šešėlis

Paramos Afrikai vizija formavosi remiantis garsiuoju Marshallo planu. 1948–1952 metais Jungtinės Valstijos į Vakarų Europą investavo apie 160 milijardų eurų šiandienine verte, siekdamos atkurti ekonomiką ir sulaikyti komunizmo plitimą.

Dešimtmetyje po šios programos regiono bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui paaugo beveik 35 proc., o daug šalių sparčiai industrializavosi. Tai sustiprino įsitikinimą, kad dosnios finansinės injekcijos gali greitai pakelti ir kitus regionus.

Šeštajame dešimtmetyje, kolonijoms Afrikoje imant siekti nepriklausomybės, Jungtinės Valstijos ir kitos Vakarų šalys tikėjosi pakartoti Marshallo plano sėkmę. Parama buvo pristatoma kaip kelias į vystymąsi, naujas rinkas ir strategines partnerystes.

Skaičiai, kurie verčia susimąstyti

Šeštajame dešimtmetyje Afrika į paramą kasmet gaudavo apie 450 milijonų eurų. Devintajame dešimtmetyje ši suma išaugo beveik 40 kartų ir perkopė 18 milijardų eurų per metus, o 2010 metais pasiekė daugiau kaip 45 milijardus eurų.

Tuo pat metu žemyno makroekonominiai rodikliai neįkvepia optimizmo. 1970–2000 metais, nepaisant šimtų milijardų eurų paramos, vidutinės pajamos daugelyje Afrikos šalių ne kilo, o smuko. Šiandien daugiau kaip pusė žemyno gyventojų vis dar gyvena iš mažiau nei 5 eurų per dieną.

Be to, Afrikos dalis pasaulinėje prekyboje išlieka kukli – mažiau nei 3 proc. Tai reiškia, kad paramos lėšos dažnai nepaverčiamos tvariu ekonominiu augimu ir eksporto pajamomis.

Institucijos – nematoma grandis

Vienas svarbiausių skirtumų tarp pokario Europos ir nepriklausomybę atgavusios Afrikos yra institucijų kokybė. Europoje egzistavo seniai susiformavusios ministerijos, teismai, mokesčių administravimas ir biurokratija, galinti įgyvendinti reformas.

Daugelyje Afrikos valstybių institucijos buvo arba naujai kuriamos, arba paveldėtos iš kolonijinių administracijų, kurių pagrindinė funkcija buvo ne užtikrinti viešąsias paslaugas, o išgauti resursus valdžios elitui ir metropolijai.

Ši logika dažnai persikėlė ir į nepriklausomų valstybių valdymą. Demokratijos ir valdymo kokybės indeksuose Afrikos šalys ne kartą atsidurdavo žemiausiose pozicijose, o tai reiškia silpną teisinę valstybę, ribotą piliečių įtaką ir menką valdžios atskaitomybę.

Kaip parama maitina korupciją?

Teorinėje demokratijoje valdžia priklauso nuo mokesčių mokėtojų. Piliečiai finansuoja valstybę ir tikisi už tai gauti paslaugas, o jei jų negauna, balsavimu gali keisti valdžią. Afrikos šalyse, kur didelę biudžeto dalį sudaro donorų lėšos, ši grandinė dažnai nutrūksta.

Jei 40–60 proc. valstybės biudžeto sudaro tarptautinė parama, vyriausybės pagrindinis adresatas tampa ne pilietis, o užsienio donoras. Tai mažina paskatas efektyviai tvarkyti viešuosius finansus ir didina galimybes lėšas nukreipti į prabangą bei klientelistinius tinklus.

Ekspertų vertinimu, Afrika kasmet praranda apie 27 milijardus eurų dėl korupcijos, o per kelis dešimtmečius galėjo būti išgrobstyta iki trečdalio visos paramos. Tai reiškia šimtus milijardų eurų, kurie nepasiekė mokyklų, ligoninių ar kelių.

Smūgis vietos verslui ir eksportui

Paramos poveikis neapsiriboja valstybės aparatu. Ji dažnai iškreipia ir realią ekonomiką. Kai rinką užplūsta nemokamos ar labai pigios prekės, vietos gamintojai tampa nekonkurencingi ir priversti užsidaryti.

Tekstilės sektorius yra vienas ryškiausių pavyzdžių. Kai kurių Afrikos šalių parduotuvėse iki 80 proc. drabužių sudarė labdaringai ar pigiai importuoti rūbai. Ganoje tarp 1990 ir 2010 metų užsidarė daugiau kaip 80 proc. vietos tekstilės fabrikų.

Kitas mechanizmas – valiutos kurso poveikis. Didelės paramos sumos, konvertuojamos į vietinę valiutą, ją stiprina. Brangesnė valiuta reiškia, kad šalies eksportas tampa mažiau konkurencingas, o tai žlugdo galimybę sekti Pietų Korėjos ar Taivano eksporto augimo keliu.

Neveiksmingos programos ir praleistos galimybės

Net tada, kai parama nepasimetė korupcijos tinkluose ir nesužlugdė vietos verslų, jos rezultatai dažnai nuviliantys. Tyrimai rodo, kad iki 70 proc. pagalbos projektų nepasiekia užsibrėžtų tikslų arba jų poveikio nepavyksta patikimai išmatuoti.

Autonominiai auditai kai kuriose šalyse fiksuoja, kad iki trečdalio medicininių priemonių, skirtų viešosioms įstaigoms, niekada nepasiekia pacientų. Didelė dalis lėšų „suvalgo“ koordinavimo, konsultavimo ir administravimo kaštai.

Skirtingai nei rinkoje veikiančios įmonės, paramos organizacijos ir donorų agentūros retai patiria tiesiogines pasekmes už nesėkmes. Galutiniai paramos gavėjai negali „pabalsuoti kojomis“ ir pasirinkti kito tiekėjo, o mokesčių mokėtojai donorų šalyse tik iš dalies suvokia, kaip realiai naudojami jų pinigai.

Ką daryti toliau?

Visa tai nereiškia, kad paramos reikia atsisakyti apskritai. Humanitarinė pagalba išlieka būtina karo, badas ar stichinės nelaimės ištiktoms šalims, kur greita intervencija gali išgelbėti tūkstančius gyvybių.

Tačiau kaip ilgalaikė vystymosi strategija parama turi būti permąstyta. Daug ekspertų siūlo akcentą perkelti nuo tiesioginių piniginių injekcijų vyriausybėms prie pagalbos, kuri stiprina institucijas, teisinę valstybę ir vietos verslo aplinką.

Be to, būtina kurti mechanizmus, kurie valdžią padarytų atskaitingą savo piliečiams, o ne donorams. Tik tada Afrika turės realią galimybę ištrūkti iš paramos priklausomybės rato ir judėti savarankiško augimo keliu.