Aptikti žmonių palaikai atskleidė žiaurią tiesą: štai kas vyko prieš 100 tūkst. metų

Didelio masto archeologiniai kasinėjimai Afrikoje atskleidė, kaip maždaug prieš 100 tūkst. metų gyveno žmonės. Etiopijos Afaro rifto regione, šiandieninėje Vidurinio Awašo tyrimų zonoje, aptikta tūkstančiai akmens dirbinių, stuburinių gyvūnų kaulų ir nuosėdų, rodančių, kad Homo sapiens čia sugrįždavo ne kartą.

Mokslininkai teigia, kad tai buvo miškinga, išteklių turtinga vietovė laukinės savanos apsuptyje – savotiškas prieglobstis, egzistavęs dar iki modernių žmonių išplitimo į Euraziją. Tačiau šis kraštovaizdis, panašu, buvo ne tik dosnus, bet ir pavojingas.

Ekspedicijai, kuriai vadovavo archeologas Yonas Beyene iš Prancūzijos Etiopijos studijų centro, pavyko aptikti trijų asmenų palaikus. Jie atskleidžia tris visiškai skirtingus scenarijus: vienas kūnas buvo gana greitai užklotas nuosėdomis, kitas – paveiktas ugnies, o trečiasis, tikėtina, nukentėjo nuo plėšrūnų arba buvo jų sudraskytas netrukus po mirties.

„Per pasikartojančias trumpalaikes šios turtingos vietovės okupacijas žmonės dalijosi šiuo baseinu su įvairiais gyvūnais“, – rašo tyrėjų grupė.

„Vietoje atsidengusios žaliavos ištekliai leido gaminti tiek smulkius, tiek sunkiems darbams skirtus įrankius, nors apsilankymų dažnis ir trukmė nėra žinomi“, – pažymi jie.

Tyrėjų teigimu, žmonių palikti dirbiniai – o kartais ir patys jų palaikai – atsidūrė potvynių lygumos sąnašose, kurios ilgainiui kaupėsi toliau nuo pagrindinės upės vagos. Dabar šiuos sluoksnius pamažu atidengia vėjo ir vandens erozija Faro Daba vietovėje.

Archeologinė vietovė Halibee garsėja išskirtiniu radinių gausumu. Mokslininkai ją kasinėja jau ne vienus metus ir pabrėžia, kad tai ypač vertinga atvira vieta, o ne urvas – dauguma senųjų hominidų radimviečių būna būtent urvuose, kur sluoksniai ilgai kaupiasi ir geriau saugo pėdsakus.

Naujausias tyrimų etapas buvo sutelktas į nuosėdų sluoksnius, susiformavusius maždaug prieš 100 tūkst. metų.

Halibee išskirtinumą lemia ne tik radinių kiekis ar tai, kad jie rasti atviroje vietovėje. Svarbus ir išsaugojimo pobūdis: urvuose nuosėdos dažnai kaupiasi lėtai, per ilgą ir gana nenutrūkstamą gyvenimą, todėl vėliau sunkiau atskirti, kas ir kada tiksliai vyko. Halibee kadaise buvo potvynių lyguma, kur apsilankymai tikriausiai buvo epizodiniai – žmonės ateidavo ir išeidavo, o jų palikti daiktai gana greitai būdavo užnešami potvynių atneštomis sąnašomis. Tai sudarė palankias sąlygas išsaugoti aiškesnius atskirų apsilankymų „kadrus“.

Kaip derlinga vietovė, ši teritorija viliojo ir daugybę gyvūnų. Dalis akmens įrankių ir kaulų, pasak tyrėjų, liko beveik ten, kur buvo numesti, todėl galima geriau suprasti, kaip ankstyvieji žmonės naudojosi aplinkos teikiamomis galimybėmis.

Akmens įrankiai rodo, kad žmonės gaminosi tiek smulkesnius pjovimo įrankius, tiek tvirtesnius, skirtus sunkesniems darbams. Nuo 65 iki 82 proc. kiekviename kasinėjimų plote rastų akmens dirbinių buvo pagaminti iš vietoje prieinamo bazalto. Taip pat aptikta požymių, kad įrankiai buvo gaminami pačioje vietoje.

Tik apie 2 proc. radinių sudarė obsidianas, kurio šioje teritorijoje natūraliai nėra. Tai leidžia spėti apie judėjimą didesniais atstumais arba mainus.

Be akmens dirbinių, iškasta daug gyvūnų kaulų: beždžionių, antilopių, vištinių paukščių, gyvačių, driežų, graužikų, taip pat ir didelių plėšrūnų, tarp jų – katinių šeimos atstovo, dydžiu prilygstančio šiuolaikiniams liūtams. Įdomu tai, kad ant gyvūnų kaulų nerasta aiškių dorojimo žymių.

Didžiausią intrigą kelia trijų žmonių palaikai, atskleidžiantys, kokie skirtingi galėjo būti likimai po mirties.

Pirmasis individas, tikėtina, buvo vyras. Jo skeletas išliko stebėtinai geros būklės, atsižvelgiant į praėjusį laiką. Kaulų būklė leidžia manyti, kad kūnas buvo užklotas nuosėdomis tada, kai skeletas dar buvo vientisas ir su minkštaisiais audiniais – vadinasi, palyginti greitai po mirties.

Tyrėjai pabrėžia, kad nėra įrodymų, jog tai buvo sąmoningos laidotuvių apeigos. Galbūt kūną natūraliai užnešė staigus sezoninis potvynis. Mokslininkų teigimu, ateities radiniai galėtų suteikti daugiau atsakymų.

Antrasis individas žinomas tik iš krūminio danties ir kelių smulkių kaulo fragmentų. Jie turi apdegimo požymių, tačiau, kaip ir pirmuoju atveju, neįmanoma patikimai nustatyti, ar tai lėmė žmogaus veikla, ar natūralus gaisras.

Trečiojo individuo kaulai atskleidžia žiauresnę savanos realybę. Tyrėjai nurodo „gausius plėšrūnų sukeltos žalos požymius mirties metu: senas įdubas, dantų paliktas rėžas ir lūžius. Trūksta sąnarių“.

Šie pažeidimai, anot mokslininkų, yra susiję su laikotarpiu apie mirtį. Vis dėlto, kaip ir kitais dviem atvejais, tikslios aplinkybės lieka neaiškios – negalima pasakyti, ar plėšrūnų sužeidimai prisidėjo prie mirties, ar tai buvo skerdimo bei šėrimosi pėdsakai netrukus po jos.

Apibendrinę radinius, tyrėjai teigia, kad Halibee leidžia atkurti vietą, kur žmonės ir gyvūnai kadaise gyveno greta. Jų palikti gyvenimo ir mirties pėdsakai, pasak mokslininkų, taps svarbia atrama tolesniems regiono archeologijos tyrimams.

Taip pat prognozuojama, kad būsimi kasinėjimai padės geriau įvertinti jau rastus duomenis ir susieti juos su dar senesniais įrodymais, glūdinčiais žemiau Halibee sluoksnių. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences.