Archeologai nustėro: po 5000 metų iš ežero dugno iškeltas daiktas atrodo lyg naujas

Šveicarijos uoste prie Bodeno ežero, Steckborn miestelyje, vykę darbai archeologus mintimis nukėlė beveik 5000 metų atgal. Rengiantis gilinti uosto dugną, po nuosėdų sluoksniu buvo pastebėtas beveik komplektiškas neolito laikų kirvis, skaičiuojantis apie 4800 metų. Vėlesnės ekspertizės parodė, kad tai vienas iš nedaugelio taip puikiai išlikusių akmens amžiaus įrankių, kada nors rastų Europoje.

Uoste reikėjo atlikti gilinimo darbus, nes dėl žemo vandens lygio ir susikaupusių sąnašų tapo sudėtinga laivyba. Kadangi pakrantėse prie ežero jau anksčiau buvo žinoma apie priešistorinių gyvenviečių pėdsakus, Thurgau (Turgovijos) archeologijos tarnyba inicijavo kontroliuojamus povandeninius kasinėjimus. Jie atvėrė nuosėdų sluoksnius, kuriuose aptikta neolito gyvenviečių fragmentų, gyvūnų kaulų, keramikos bei akmens įrankių.

Iš visų radinių labiausiai išsiskyrė būtent šis kirvis: tiek medinis kotas, tiek akmeninė galvutė išliko išskirtinai geros būklės. Radiokarboninis datavimas leido nustatyti, kad įrankis pagamintas apie 2800 metus prieš Kristų, t. y. vėlyvuoju neolito laikotarpiu šiame Europos regione.

Kotas buvo pagamintas iš uosio – medienos, kuri ir anuomet buvo vertinama dėl tvirtumo bei elastingumo. Akmeninė kirvio galvutė suformuota iš prasinito – kietos, patvarios metamorfinės uolienos. Nors ši medžiaga žinoma Alpių regione, mokslininkai mano, kad ji galėjo būti paimta iš vietinių moreninių sąnašų, o tai rodo gerą tuometinių žmonių aplinkos pažinimą.

Tokie įrankiai neolito bendruomenėms buvo itin svarbūs kasdieniame gyvenime. Jie pasitarnaudavo kertant medžius, apdirbant medieną, statant polines konstrukcijas, o tam tikrais atvejais galėjo turėti ir simbolinę reikšmę. Aplink Bodeno ežerą aptinkamos gausios polinės gyvenvietės liudija, kad šio regiono žmonės buvo išplėtoję mišrią pragyvenimo strategiją, derindami žemdirbystę, gyvulininkystę, žvejybą ir rinkimą.

Tokio senumo įrankio išlikimas viename gabale archeologijoje laikomas tikra retenybe. Pelkėtos, ežerų nuosėdomis turtingos sąlygos palankios organinių medžiagų išsaugojimui, kurios įprastose sausumos radvietėse dažniausiai suyra. Todėl iki mūsų dienų išliko ne tik akmeninė dalis, bet ir visa konstrukcija su kotu – tai suteikia tyrėjams itin vertingų žinių apie neolito technologijas bei naudotas žaliavas.

Iškeltas artefaktas buvo kruopščiai konservuotas ir restauruotas, o vėliau perduotas nuolatinei ekspozicijai Frauenfeld Archeologijos muziejuje.

Šaltinis: Thurgau kantonas