300 km/val. greitis ir tūkstančiai sunaikintų miškų: negailestingoji gamtos galia Tatruose
Fenas – tai šiltas ir sausas vėjas, pučiantis nuo kalnų į slėnius. Šis reiškinys pasitaiko visuose pasaulio kalnų regionuose. Tatruose fenas vadinamas halniu, o jis susidaro abiejose Vakarų Karpatų pusėse, kai vakaruose įsivyrauja aukšto slėgio sritis, o rytuose – žemo slėgio sritis.
Šiltos oro masės, pasiekusios Tatrų viršūnes, pradeda kilti šlaitais ir formuoja tankų debesų „volą“, kuris dažnai praneša apie artėjantį stiprų, gūsingą vėją. Kildamas oras vėsta ir kondensuojasi, o vėliau, spaudžiamas naujų oro masių, staigiai leidžiasi žemyn slėnio link.
Įdomu tai, kad leisdamasis oras ima šilti maždaug 1 laipsniu kas 100 metrų. Dėl to pakyla temperatūra, didėja sausros rizika, žiemą gali greičiau tirpti sniego danga, o vasarą – paspartėti grūdų ir kitų augalų branda bei derliaus nuėmimo laikas.
Kodėl Tatruose šis vėjas vadinamas halniu? Pavadinimas siejamas su žodžiu „hole“, kuriuo vietos gyventojai kadaise vadino Tatruose esančias aukštikalnes. Halny iš esmės reiškia vėją, pučiantį nuo kalnų.
Dažniausiai halny pasireiškia nuo spalio iki gegužės, o vasarą susiformuoja retai. Istoriniai duomenys rodo, kad stipriausias halny Tatruose fiksuotas 1968 metais – vėjo greitis siekė 86 m/s (apie 300 km/h). Tuomet vėtra padarė didžiulių nuostolių – buvo nuniokota maždaug 1600 hektarų miškų.
Prieš halnio pradžią dalis žmonių jaučia dirglumą, pernelyg didelį susijaudinimą, prastesnę koncentraciją. Kitiems pasireiškia galvos skausmai, migrena, užsitęsęs prislėgtumas. Dėl staigių atmosferos slėgio pokyčių gali paaštrėti ir kraujotakos sistemos problemos. Šį vėją ypač stipriai jaučia meteopatija sergantys žmonės, o vietos tarnybos pastebi, kad halnio metu neretai padaugėja incidentų ir įvairių pažeidimų.
Seniau kalniečiai net tikėjo, kad halnį sukelia drakonas – esą jis stipriais sparnų mostais sukelia gūsius, kurie ne tik blogai veikia žmones, bet ir pridaro žalos aplinkai. Slovakijos pusėje buvo pasakojama legenda apie drakoną, gyvenusį Sławkowskim Szczycie, kuris neva sukeldavo ne tik halnį, bet ir uolienų griūtis.
