Ar žinojote, ką pusryčiams rinkosi Hitleris? Atskleidė keisčiausius diktatorių mitybos įpročius
Šiandien pažvelkime į diktatorių gastronominius įpročius ir į tai, kaip maistas gali atspindėti jų charakterį, kasdienes rutinas bei mąstymo būdą.
Istorijoje netrūksta pavyzdžių, kai politinių lyderių mitybos įpročiai buvo ne tik keisti, bet ir iškalbingi. Vieni rinkosi paprastą, asketišką maistą, kiti mėgavosi prabanga bei egzotika. Tačiau beveik visada šie pasirinkimai vienaip ar kitaip derėjo su jų valdymo stiliumi.
Adolfas Hitleris save pristatinėjo kaip vegetarą. Jis valgė kiaušinius, daržoves, sriubas ir košes, demonstratyviai vengė mėsos. Vis dėlto prie stalo jis elgėsi toli gražu ne pagal etiketą: valgydavo skubiai, dažnai piktnaudžiaudavo saldumynais ir turėjo virškinimo problemų.
Nikolae Čaušesku, priešingai, laikėsi griežto mitybos režimo. Jis rinkdavosi paprastus patiekalus, neretai net į oficialius renginius veždavosi savo maistą, o visi produktai prieš patiekiant būdavo kruopščiai tikrinami.
Benitas Musolinis nebuvo klasikinės italų virtuvės gerbėjas. Jo mėgstamiausias patiekalas buvo paprastos salotos su česnaku ir aliejumi. Be to, jis bandė keisti ir šalies mitybos įpročius, skatindamas ryžius vietoje tradicinių makaronų.
Mao Dzedunas mėgo aštrų maistą ir manė, kad jis simbolizuoja jėgą bei ryžtą. Vienas jo mėgstamiausių patiekalų buvo saldžiame padaže troškinta kiauliena – patiekalas, kuris vėliau tapo savotiška valstybine kulinarine tradicija.
Muammaras Gaddafis garsėjo meile kupranugarių pienui ir patiekalams iš kupranugarių. Nepaisydamas specifinio šių produktų poveikio organizmui, jis jų neatsisakė ir laikė naudingais.
Pol Potas maitinosi gerokai kukliau nei kai kurie kiti diktatoriai. Jo racione būdavo vaisių, mėsos ir alkoholio. Vis dėlto masinio bado, kurį patyrė gyventojai, fone net ir toks maistas atrodė kaip prabanga.
Kim Čen Iras išsiskyrė potraukiu brangiems delikatesams. Jis kaupė alkoholio kolekcijas, užsisakinėjo egzotiškų produktų iš įvairių šalių ir net laikė specialistų komandą, atsakingą vien už jo mitybą.
Jo įpėdinis Kim Čen Unas šiuos įpročius tęsė. Teigiama, kad jis mėgsta riebų maistą, delikatesus ir alkoholį, o tokia mityba, pasak gandų, turėjo įtakos ir jo sveikatai.
Fidelis Kastro turėjo silpnybę saldumynams ir ledams. Pasakojama, kad kartais jis pats gamindavosi maistą naktimis, o jo meilė desertams ne kartą tapo politinių istorijų dalimi.
Josifas Stalinas pirmenybę teikė gruzinų virtuvei. Jis rengdavo ilgus pobūvius su gausybe maisto ir alkoholio, kur svečiams dažnai tekdavo „neatsilikti“ nuo šeimininko tempo.
Idi Aminas mėgo paprastą maistą, tačiau turėjo ir neįprastų įpročių: valgydavo daug vaisių ir laikydavosi tam tikrų mitybos ritualų.
Šie pavyzdžiai rodo, kad maistas yra ne tik skonio ar įpročio reikalas. Jis gali pasakoti ir apie valdžią, kontrolę, baimę bei gyvenimo būdą. Kartais lėkštė apie žmogų papasakoja ne mažiau nei jo politiniai sprendimai.
