Moterų reprodukcinė biologija dažnai apibūdinama kaip „tiksintis laikrodis“: jos gimsta turėdamos didžiąją dalį viso gyvenimo kiaušialąsčių atsargos, todėl moters amžius iš esmės sutampa su jos kiaušialąsčių amžiumi. Kuo moteris vyresnė, tuo „vyresnės“ ir jos kiaušialąstės.
Vyrų reprodukcija veikia kitaip. Sperma gaminama nuolat nuo lytinio brendimo, o prieš ejakuliaciją spermatozoidai gali būti kurį laiką kaupiami reprodukciniuose takuose. Tai reiškia, kad vyro amžius nebūtinai yra tas pats, kas jo spermatozoidų „amžius“. Tad kas vyksta spermatozoidams, kol jie laukia?
Vyrams, planuojantiems vaiką, neretai patariama kelias dienas susilaikyti nuo lytinių santykių, kad padidėtų spermatozoidų kiekis. Iš tiesų, susilaikymas paprastai didina spermos kiekį.
Tačiau vaisingumą lemia ne vien ejakuliato tūris ar spermatozoidų skaičius. Naujoje mokslininkų analizėje teigiama, kad vyrams (ir kitiems patinams) susilaikymo metu kaupiami spermatozoidai iš tiesų „sensta“ – jų kokybė prastėja.
Žinoma, kad vyrų vaisingumas mažėja su amžiumi. Vis dėlto iki šiol nebuvo aišku, kiek šį mažėjimą gali lemti laikas, kurį spermatozoidai praleidžia „sandėlyje“ iki ejakuliacijos.
Šis klausimas ypač aktualus dabar: pastebima, kad seksualinis aktyvumas, ypač tarp jaunų žmonių, mažėja, o tėvystė vis dažniau atidedama vėlesniam amžiui. Tokios tendencijos gali dar labiau prisidėti prie bendro gimstamumo mažėjimo.
Tyrėjai surinko ir apibendrino 115 publikuotų tyrimų duomenis, apimančius beveik 55 tūkst. vyrų. Rezultatai parodė, kad kuo ilgiau vyrai susilaikė nuo ejakuliacijos, tuo labiau prastėjo jų spermatozoidų būklė.
Mažėjo spermatozoidų judrumas (gebėjimas „plaukti“) ir gyvybingumas, o jų DNR dažniau būdavo pažeista.
Mokslininkai išskyrė dvi tikėtinas priežastis. Pirmoji – oksidacinis stresas, savotiškos biologinės „rūdys“, kurios gali fiziškai pažeisti spermatozoidus. Antroji – energijos išsekimas. Spermatozoidai yra itin aktyvios ląstelės, bet jų galimybės papildyti energijos atsargas ribotos, todėl ilgiau laikomi jie tiesiog „išsikrauna“.
„Pasaulio sveikatos organizacija“ rekomenduoja prieš spermos mėginio pateikimą tyrimams, vaisingumo procedūroms ar IVF susilaikyti nuo ejakuliacijos nuo 2 iki 7 dienų. Vis dėlto naujieji duomenys leidžia manyti, kad, siekiant geresnės mėginio kokybės, trumpesnis laikotarpis kai kuriais atvejais gali būti palankesnis.
Tai dera ir su kitais naujesniais pastebėjimais, jog ejakuliacija per 48 valandas iki mėginio pateikimo gali būti susijusi su geresniais IVF rezultatais, palyginti su ilgesniu susilaikymu. Šios išvados siejamos ir su evoliucinės biologijos hipotezėmis.
Tyrimai su primatais rodo, kad dažnesnė ejakuliacija, įskaitant masturbaciją, gali gerinti ejakuliato kokybę. Kartu su naujais rezultatais tai leidžia kelti prielaidą, jog toks elgesys gali turėti prisitaikomąją naudą – padėti „pašalinti“ ilgiau užsilaikiusius ir labiau pažeistus spermatozoidus.
Spermatozoidai prastėja ne tik vyro organizme. Jų būklė gali blogėti ir po lytinių santykių, kai jie kurį laiką būna moters organizme.
Žmogaus spermatozoidai moters organizme išlieka gyvybingi tik kelias dienas. Tačiau kai kurių gyvūnų, pavyzdžiui, skruzdėlių karalienių, bičių ar kai kurių šikšnosparnių patelių, organizme sperma gali būti saugoma mėnesius ar net metus iki apvaisinimo.
Norėdami įvertinti, ar spermatozoidų prastėjimas laikymo metu yra paplitęs biologinis dėsningumas, tyrėjai taip pat išanalizavo 56 tyrimų duomenis apie 30 skirtingų gyvūnų rūšių, įskaitant paukščius ir bites, roplius bei kitus žinduolius. Ir čia nustatyta ta pati tendencija – laikant spermą, jos kokybė mažėja.
Tėvų, kurių sperma iki ejakuliacijos buvo laikyta ilgiau, arba motinų, kurios spermą laikė iki apvaisinimo, embrionai turėjo mažesnes išgyvenimo tikimybes. Mokslininkai mano, kad tai gali būti susiję ne vien su DNR pažeidimais.
Galima, kad ilgiau laikyti spermatozoidai pasižymi kitokiu genų raiškos profiliu – kitaip tariant, skiriasi tai, kurie genai būna aktyvūs ir naudojami, palyginti su ką tik susidariusiais spermatozoidais.
Įdomu tai, kad patelių organizme spermatozoidai prastėjo lėčiau nei patinų. Tai gali būti aiškinama tuo, jog kai kurių rūšių patelės yra išsivysčiusios specializuotus organus, išskiriančius antioksidantus – medžiagas, kurios maitina ir saugo laikomą spermą, taip pailgindamos jos funkcinį „galiojimą“.
Tiek pelėms, tiek žmonėms spermatozoidai, kaip ir kiaušialąstės, po susidarymo turi tam tikrą „galiojimo laiką“. Jei iki apvaisinimo jie laikomi per ilgai, jų kokybė prastėja.
Vis dėlto šios išvados rodo ir paprastą, potencialiai veiksmingą galimybę. Dalis vaisingumo problemų kyla dėl veiksnių, kurių sunku kontroliuoti, pavyzdžiui, aplinkos taršos, streso ar genetikos. Tačiau spermatozoidų laikymo trukmė yra veiksnys, kurį galima keisti.
Todėl apvaisinimui naudojant šviežiau ejakuliuotą spermą, teoriniu požiūriu galima pasiekti geresnių rezultatų – vien dėl aukštesnės spermatozoidų kokybės.
