Dalis pirkėjų majonezą laiko vienu nesveikiausių produktų parduotuvių lentynose. Vis dėlto pats majonezas nėra „blogis“ – kokybiško produkto pagrindą sudaro aliejus, kiaušiniai, prieskoniai ir rūgštis. Problemos prasideda tuomet, kai sudėtyje atsiranda pigūs pakaitalai ir priedai, skirti sumažinti savikainą. Į ką verta atkreipti dėmesį perkant majonezą?
Pirmasis įspėjamasis ženklas – palmių aliejus. Jis neretai paslepiamas po bendru užrašu „augalinis aliejus“, neįvardijant, koks konkrečiai aliejus naudojamas. Tokia formuluotė turėtų kelti rimtų abejonių, nes palmių aliejus dažnai dedamas vietoje saulėgrąžų ar alyvuogių – jis tiesiog pigesnis.
Reguliarus produktų su palmių aliejumi vartojimas siejamas su didesne „blogojo“ cholesterolio rizika ir galimais širdies bei kraujagyslių sistemos sutrikimais. Be to, teigiama, kad jis organizmui sunkiau virškinamas, todėl tokių produktų rekomenduojama vengti.
Antras pigesnio produkto požymis – krakmolas arba miltai. Šie ingredientai naudojami tam, kad padažas sutirštėtų naudojant mažiau aliejaus. Nors tai leidžia sumažinti gamybos kainą, nukenčia tekstūra: ji gali tapti kiek „želė“ primenanti, labiau panaši į pudingą, o ne į įprastą kremišką majonezą.
Taip pat verta įvertinti tirštiklius, pavyzdžiui, guaro gumą, ksantano gumą ar karageniną. Jų buvimas dažnai reiškia, kad produkto sudėtyje aliejaus mažiau, nei turėtų būti, o norint išgauti tinkamą konsistenciją prireikė papildomų priedų. Tradicinį majonezo tirštumą turėtų užtikrinti aliejaus ir kiaušinių emulsija, o ne pigūs pakaitalai.
Dar vienas svarbus kriterijus – galiojimo trukmė. Kokybiškas, mažiau konservantų turintis majonezas šaldytuve paprastai išlieka šviežias apie dvi–keturias savaites. Jei gamintojas nurodo gerokai ilgesnį laiką, tikėtina, kad produkte yra konservantų.
Perkant verta visada skaityti sudėtį. Gamintojų tikslas – parduoti produktą, o pirkėjo užduotis – įvertinti, ką jis deda į savo krepšelį. Juk, kaip dažnai sakoma, esame tai, ką valgome.
