Sodininkai pasakoja, kaip pavasarį pasirūpinti persikais ir abrikosais, kai dar gali netikėtai sugrįžti šalnos. Kelios paprastos rekomendacijos pravers kiekvienam, kas šiuos medžius augina savo sode.
Persikai ir abrikosai dažniausiai pražysta anksčiau nei kiti vaismedžiai. Kol likęs sodas dar tik bunda, šie medžiai jau skleidžia žiedus, todėl dažnai nukenčia – pavasarinės šalnos nepasigaili nieko. Kartais pakanka vos vienos šaltos nakties balandį, kad žiedai pajuoduotų, užuomazgos nubyrėtų, o derlius, jei ir bus, – minimalus. Patyrę sodininkai, šiuos medžius auginantys ne pirmus metus, išmoko laiku reaguoti į tokius orų „siurprizus“ ir turi kelis patikrintus būdus.
Vasarotojai teigia, kad patikimiausia priedanga daroma iš agrodangos arba flizelino. Šios medžiagos praleidžia šviesą, netrikdo vėdinimo ir sulaiko nuo dirvos kylantį šilumos „rezervą“ – po tokia „palapine“ temperatūra gali būti maždaug 5 laipsniais aukštesnė nei lauke. Taip žiedai lengviau ištveria naktinį šaltį. Džiuto audinys taip pat gali tikti kaip laikinas sprendimas, tačiau polietileno plėvelės geriau nenaudoti: po ja kaupiasi kondensatas, kuris naktį užšąla ir gali pažeisti augalo audinius.
Uždengti medį svarbu teisingai. Tai reikėtų daryti likus 1–2 valandoms iki saulėlydžio, kol žemė dar nespėjo atvėsti. Audinys neturi liesti žiedų, todėl patariama įsmeigti atraminius kuoliukus, kad agrodanga remtųsi į juos, o ne į šakas. Medžiagos kraštus būtina sandariai priglausti prie žemės – prispausti plytomis arba užberti žeme, kad šaltas oras nepatektų iš apačios. Ryte priedangą reikėtų nuimti iškart, kai tik temperatūra pakyla, nes kitaip po audiniu medis gali perkaisti.
Jei prognozė žada rimtesnį atšalimą iki –4 laipsnių ar dar žemiau, vien agrodangos gali nepakakti. Tuomet sodininkai po „palapine“, ant nedegaus pagrindo, pastato sodo žvakes – atokiau nuo kamieno, kad temperatūra viduje pakiltų dar keliais laipsniais.
