Nuo mėnesių astronomams ramybės neduodantis tarpžvaigždinis svečias, pažymėtas 3I/ATLAS, elgiasi visai ne taip, kaip įprastos kometos. Naujausi jo stebėjimai privertė iš naujo įvertinti daug anksčiau priimtų prielaidų. Tobula trijų vienodais tarpais išsidėsčiusių čiurkšlių (džetų) simetrija aplink šio objekto branduolį kelia daug klausimų. Akivaizdu, kad matome kažką išskirtinio, tačiau kas tiksliai slypi už šio reiškinio, kol kas nežinoma.
Kosminio teleskopo „Hubble“ darytos 3I/ATLAS nuotraukos atskleidė daug sudėtingesnį vaizdą, nei paprastai matome stebėdami kometas. Tobula čiurkšlių simetrija, reguliarūs virpesiai ir ryškūs šviesumo pokyčiai sudaro mįslingą paveikslą, kuriam trūksta paprasto, aiškaus paaiškinimo. Nors intuityviai norisi ieškoti natūralių priežasčių, neįprastas šio reiškinio tikslumas verčia klausti, ar kartais nematome visiškai naujo, iki šiol neregėto kosminio objekto tipo.
Atrastas simetriškas čiurkšlių išsidėstymas
3I/ATLAS buvo nuosekliai stebimas kosminiu teleskopu „Hubble“ nuo 2025 m. lapkričio pabaigos iki gruodžio pabaigos. Būtent gruodžio 27 d. gautos nuotraukos tapo lūžio tašku. Norėdami geriau ištirti branduolio struktūrą, mokslininkai analizėje pritaikė specialų Larsono–Sekaninos rotacinį gradientinį filtrą, kuris pašalina žiedinę, simetrišką švytinčią aureolę aplink objektą.
Filtras atskleidė stulbinantį vaizdą: iš branduolio trimis čiurkšlėmis materija sklinda į erdvę vienodais 120 laipsnių kampais. Taip susidaro geometriškai labai reguliarus, tolygus piešinys. Be to, buvo užfiksuotas ir nutolęs vadinamasis „antiuodega“ – dulkių struktūra, nukreipta Saulės link. Toks išsidėstymas nėra būdingas įprastiems gamtiniams dangaus kūnams.
Ryškiausia čiurkšlė, nukreipta priešinga nei Saulė kryptimi, pulsuoja itin reguliariai – jos intensyvumo svyravimo periodas siekia 7,20 valandos. Šis dėsningas virpesys leidžia manyti, kad objekto sukimasis ir vidinė dinamika yra gerokai sudėtingesni, nei įprastai būna kometose.
Paslaptingi virpesiai ir ryškumo pokyčiai
Teleskopo „Hubble“ surinkti duomenys atskleidė aiškų ir pasikartojantį ryškumo kitimo ritmą. Bendra 3I/ATLAS šviesio vertė kinta periodiškai maždaug kas 7,1 valandos, o šių svyravimų amplitudė siekia net iki 30 procentų. Tai labai stiprus kintamumas, rodantis itin aktyvius procesus objekto paviršiuje arba jo vidinėje sandaroje.
Atskiri čiurkšlių srautai taip pat turi savus, trumpesnius ciklus. Antroji čiurkšlė virpa su maždaug 2,9 valandos periodu, trečioji – su 4,3 valandos periodu. Sumavus šiuos laikotarpius matematiškai gaunamas dydis artimas 7,2 valandos – tai beveik idealiai sutampa su pagrindiniu, viso objekto ryškumo kitimo ritmu.
Mokslininkai šį vyraujantį maždaug 7 valandų periodą aiškina kaip precesiją arba nutaciją – t. y. objekto sukimosi ašies svyravimą jo simetrijos ašies atžvilgiu. Paprasčiau tariant, 3I/ATLAS elgiasi panašiai kaip svyruojantis vilkelis, kurio sukimosi ašis kinta apie 20 laipsnių kampu.
Apskaičiuota, kad objekto branduolio skersmuo yra apie 2,6 kilometro. Iš visos fiksuojamos 3I/ATLAS šviesos tik maždaug vienas procentas yra paprastas Saulės šviesos atspindys nuo jo paviršiaus. Visa likusi, dominuojanti šviesos dalis kyla iš pačių čiurkšlių – iš kosmosan išmetamos medžiagos srautų.
Natūralus reiškinys ar technologijos pėdsakas?
Čia prasideda labiausiai diskutuotina ir drąsiausių hipotezių kupina istorijos dalis. Fiziniai modeliai leidžia įsivaizduoti, kaip keliomis kryptimis išmetami medžiagos srautai gali natūraliai stabilizuoti dangaus kūno sukimąsi – atskirų čiurkšlių poveikis gali tarpusavyje išsibalansuoti. Toks reiškinys galėtų susidaryti, kai Saulės šildomas ledas įvairiose besisukančio objekto vietose pradeda sublimuoti, t. y. tiesiogiai iš kietos būsenos pereiti į dujinę.
Tačiau itin taisyklinga, trijų čiurkšlių simetrija atrodo neįprastai „tvarkinga“ gamtiniam objektui. Ar tikrai chaotiškos sandaros, nelygaus paviršiaus tarpžvaigždinei „ledo uolai“ pakaktų atsitiktinių sąlygų sukurti tokį reguliarų, tolygų piešinį? Šis klausimas atveria duris daug drąsesnėms prielaidoms – pavyzdžiui, kad matoma simetrija galėtų būti kokios nors dirbtinai suprojektuotos sistemos, tarkime, technologinių purkštukų, veikimo požymis.
Abi perspektyvos turi svorį. Natūralios kilmės šalininkai primena, kad astronomijos istorijoje ne kartą pasitaikė atvejų, kai iš pradžių neįprasti ir gluminantys objektai vėliau buvo visai sėkmingai paaiškinti natūraliais procesais. Kita vertus, 3I/ATLAS tarpžvaigždinė kilmė ir jo išskirtinės savybės pateisina atvirą, bet atsargų požiūrį – neatmetant nė vienos galimybės, įskaitant ir technologinį paaiškinimą.
Galutinį atsakymą gali suteikti tik tolesni, itin detalūs stebėjimai. Teleskopas „Hubble“, taip pat kiti Žemėje ir kosmose veikiantys instrumentai ir toliau seks 3I/ATLAS, fiksuodami jo čiurkšlių elgsenos ir bendros aktyvumo dinamikos pokyčius. Kiekviena nauja duomenų porcija priartina mus prie šios kosminės mįslės sprendimo.
Nepriklausomai nuo to, ar galiausiai paaiškinimas bus visiškai natūralus, ar privers perrašyti kai kurias prielaidas apie galimą pažangią tarpžvaigždinę technologiją, 3I/ATLAS istorija dar kartą primena, kad Visata vis dar kupina staigmenų, o mūsų supratimas apie ją bet kurią akimirką gali prireikti peržiūros.
