Vengrijos „Eötvös Loránd“ universiteto etologai atliko eksperimentą, kuriame dalyvavo 15 „terapinių“ kačių, lankančių mokyklas ir senelių globos namus, ir 13 įprastų naminių kačių. Šie gyvūnai buvo tikrinami įvairiais testais, siekiant išsiaiškinti, kaip jie reaguoja į savo šeimininką ir į nepažįstamą žmogų.
Rezultatai pasirodė netikėti: katės neparodė jokio ypatingo prisirišimo prie savo šeimininkų, net jei šie buvo labai švelnūs ir augintiniai buvo įpratę prie nuolatinio žmonių dėmesio. Kačių elgesys buvo panašus tiek šeimininko akivaizdoje, tiek šalia nepažįstamo žmogaus, su kuriuo jos buvo supažindintos tik prieš kelias minutes. Tai patvirtina nuomonę, kad katės yra gana savarankiškos ir joms nereikalinga nuolatinė emocinė žmogaus parama.
Péteris Pongrácas, pagrindinis tyrimo autorius, pabrėžė: „Katės gali gyventi kartu su mumis, tačiau jos nėra priklausomos nuo mūsų pagalbos ar saugumo. Tai paaiškina faktas, kad katės išlieka gerais plėšrūnais ir pačios geba susirasti maisto.“
Kodėl katės nuo mūsų nepriklauso?
Nors katės gali gyventi kartu su žmonėmis, jos neprisiriša prie mūsų taip, kaip šunys. Tai susiję su jų plėšrūno prigimtimi. Katės, priešingai nei šunys, paprastai nepatiria streso būdamos vienos. Šunys dažnai tampa neramūs, jei lieka be šeimininko, o katėms vienatvė dažniausiai nesukelia didesnio diskomforto.
Katės ryžtasi gyventi šalia žmonių labiau dėl praktiškų priežasčių – prie žmogaus lengviau gauti maisto ir saugią vietą poilsiui. Tačiau tai nereiškia, kad joms būtina mūsų emocinė parama, kad jos jaustųsi saugios.
Šunų ir kačių prisirišimas: pagrindinis skirtumas
Šunys yra gyvūnai, kurie tūkstančius metų evoliucionavo kartu su žmogumi ir išvystė stiprų emocinį ryšį su juo. Daugelis šunų patiria stresą ar net išsiskyrimo nerimą, kai lieka vieni. Jie yra emociškai priklausomi nuo mūsų ir linkę nuolat ieškoti žmogaus dėmesio, patvirtinimo bei apsaugos.
Katės, priešingai, išlaiko didelę nepriklausomybę ir gali atrodyti abejingos mūsų pastangoms jas globoti. Nors jos gali rodyti prisirišimo požymių, jų gerovė nėra taip glaudžiai susijusi su žmogaus buvimu šalia, kaip šunų atveju.
Kačių požiūris į žmogų
Nors katės nėra nuo mūsų priklausomos, jos gali puikiai sugyventi su žmonėmis ir priimti mūsų rūpestį. Kai kurios katės, ypač meilesnės ir labiau socializuotos, renkasi leisti laiką žmogaus draugijoje. Vis dėlto dažniausiai tai yra savitarpio naudos santykis – mes jas maitiname, suteikiame saugią aplinką, o jos mums dovanoja savo buvimą, žaismingumą ir ramybę.
Taigi katės ir žmonės gali būti geri draugai, tačiau žmogaus prisirišimas katėms nėra biologiškai toks svarbus, kaip šunims. Tai niekaip nemažina kačių žavesio, jų draugiškumo ar mūsų meilės joms, tačiau verta prisiminti, kad katės iš prigimties yra nepriklausomos būtybės, kurios šalia mūsų gyvena labiau savo noru, o ne iš būtinybės.
