Gėlės nuo seno siejamos su grožiu ir jausmais, tačiau anksčiau jos veikė ir kaip subtili šifravimo sistema. Tais laikais, kai apie aistrą ar atstūmimą garsiai kalbėti nebuvo priimtina, į pagalbą atskubėdavo floriografija – gėlių kalba, galinti vienu puokštės mostu papasakoti visą istoriją. Sužinokite, ką bando jums pašnibždėti aplink augantys augalai ir kodėl vertėtų suklusti, gavus geltonąją chrizantemą.
Kiekvienas augalas savyje neša tylų laišką ir padeda išreikšti mintis, kurių dėl įvairių priežasčių nenorime arba negalime pasakyti garsiai. Gėlių pasiuntiniai lydi žmonių likimus nuo senovės laikų, ir visai nesvarbu, ar puokštę rankoje laiko turtingas didikas, ar vargingas studentas. Jei išmanote gėlių kalbą, pakanka įteikti vieną vienintelį žiedą – gavėjas iš karto supras, kokia žinia jam siunčiama.
Gėlės leidžia išreikšti jausmus ir nuomones, kuriuos žodžiais išsakyti būtų labai sunku. Ši slapta kalba turi šaknis Rytuose, ypač senoviniuose, uždaruose haremų pasauliuose. Ten moterys pradėjo priskirti gėlėms reikšmes pagal jų spalvą, kvapą ir formą. Vėliau ėmė rastis padavimai ir legendos, sukūrusios pagrindą tam, ką šiandien vadiname floriografija – gėlių kalba.
Gėlių kalbos gimimas
Gėlių kalba nepaiso valstybių sienų – per amžius ji buvo perduodama iš kartos į kartą. Savo vietą ji turėjo jau senovės Egipte, tačiau tikrą klestėjimą išgyveno romantizmo laikotarpiu. Apie 1600 metus ši tradicija išplito tuometinėje Konstantinopolyje ir netrukus užvaldė visą rytietiškąją kultūrą.
Lemiamas lūžis Europoje įvyko 1716 metais, kai Anglijos aristokratė ir rašytoja Mary Wortley Montagu viešėjo Turkijoje kartu su savo vyru. Ją sužavėjo vietinių žinios apie gėlių simboliką ir jų išradingas taikymas, todėl ji šią idėją parsivežė į Angliją. Iš ten gėlių kalbos mada labai greitai pasklido po visą žemyną.
Skandalingasis gėlių žodynas
Susidomėjimas augalų simbolika augo taip sparčiai, kad netrukus pasirodė ir pirmosios spausdintos gėlių kalbos knygos. Didžiausias susižavėjimas šia tema kilo Prancūzijoje, kur buvo išleista knyga „Gėlių kalba“. To meto visuomenė ją laikė skandalinga ir drąsia – kai kurie aprašymai savo atvirumu gerokai lenkė laikmetį.
Verčiant šią knygą į anglų kalbą, iš pradžių aprašytų maždaug aštuonių šimtų gėlių sąrašas buvo gerokai sutrumpintas. Teigiama, kad taip padaryta iš pagarbos karalienei, kad pernelyg atviro turinio simbolika nesukeltų jai šoko ir neatrodytų nederama.
Spalvų kalba: psichologija žiedlapiuose
Kartais daugiau apie siunčiamą žinią pasako ne pati gėlės rūšis, o jos spalva. Raudona – dėmesį traukianti, aistrą ir energiją simbolizuojanti spalva. Ji siejama su degančia meile ir stipriais jausmais.
Geltona – linksma, šviesi, atgaivinanti prisiminimus ir žadinanti mintis. Geltonų gėlių verta dovanoti tiems, kurie išgyvena liūdną laikotarpį – jos tarsi praskaidrina dieną. Mėlyna spalva gaivi ir raminanti, primenanti dangų ir vandenį, o rausva švelniai ramina sujaudintus nervus. Todėl rožiniai azalijos ar lelijų žiedai – puiki dovana nerimaujantiems, vidinės ramybės ieškantiems žmonėms.
Balta tradiciškai siejama su tyrumu, nekaltumu ir nauja pradžia. Žalia, kaip gamtos spalva, padeda mažinti įtampą, ramina akis ir mintis, skatina atsipalaiduoti ir pailsėti.
Gėlės, nešančios meilę ir laimę
Daugelį augalų iš karto siejame su jausmais. Rožės – neabejotinos mylimųjų kalbos karalienės. Raudona rožė reiškia gilią, stiprią meilę. Rožinis pumpuras simbolizuoja tikėjimą bendra laime ir ateitimi kartu. Laukinė, erškėtinė rožė tarsi sako, kad jūsų jausmams nereikia jokių puošmenų ar kaukių.
Vadinamoji mėnesienos rožė (arba naktį žydinti rožė) simbolizuoja tai, kad dovanotojas negali atsigerti akimirkomis, praleistomis jūsų draugijoje. Tačiau verta atkreipti dėmesį ir į kitus žiedus. Gavote čemerių? Greičiausiai tas žmogus apie jus vis dar sapnuoja. Fialka rodo nuolatinį ilgesį, hiacintas – visišką atsidavimą, o pakalnutė subtiliai praneša, kad kažkas į jus įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.
Gėlių „piktadarės“
Ne visos gėlės siunčia malonias žinutes. Kai kurios simbolizuoja neapykantą, pyktį ar net linkėjimą greitos pabaigos. Toks yra vėdryninių šeimos augalas – vėdrynas, dar vadinamas „vilkauoge“ (omėjis vilkolakis), tradiciškai siejamas su mirtimi ir piktavališkumu.
Anemonas (taip pat siejamas su vėdrynais) simbolizuoja išsiskyrimą, palikimą. Geltonoji chrizantema reiškia paniekinančią meilę, tarsi sakytų: „Nevertinu tavo jausmų.“ Čiobrelis ar laukinė cikorija gali pranešti apie beprasmišką laukimą – jūsų viltys bergždžios. Astros dažnai siejamos su išsiskyrimu, o usnis, aštriais spygliais ginanti savo teritoriją, aiškiai sufleruoja: „Tu mane įžeidei.“
Įdomu tai, kad gėlės reikšmę galima visiškai apversti, jei ją įteiksite aukštyn kojomis – stiebu į viršų. Tokiu atveju siunčiama priešinga žinia nei ta, kurią gėlė paprastai simbolizuoja. Todėl susirūpinkite, jei kažkas jums paduoda rožę apverstu būdu – tai gali reikšti jausmų atšalimą ar artėjančią santykių krizę.
Nors šiais laikais gėlių kalba pamažu traukiasi į antrą planą, vis dar verta kartais susimąstyti, ką norėtų pasakyti puokštė ant jūsų stalo. Vis dėlto pernelyg dėl to galvos nelaužykite ir drąsiai dovanokite tai, kas žmogui iš tiesų patinka – net jei tai būtų ir kuklus dilgėlės stiebas.
Trumpas žvilgsnis į gėlių kalbą
Keletas papildomų gėlių reikšmių:
Kinrožė (ibiškus) – „Pasitaisyk!“
Jazminas – „Man gera be tavo meilės.“
Ramunėlė – „Daugiau tavęs nebepamatysiu.“
Jurginas – „Padovanok man savo meilę.“
Aguona – „Nesu laisvas (laisva).“
Mirta – „Mūsų meilė veda į santuoką.“
Snieguolė – „Tavo akys nemeluoja.“
Pivonija – „Mūsų meilė liko praeityje.“
Dilgėlė – „Veltui stengiesi.“
Akacijos žiedas – „Kada vėl tave pamatysiu?“
