Dideli cukraus kiekio kraujyje šuoliai po valgio gali būti vienas iš veiksnių, didinančių Alzheimerio ligos riziką. Tai rodo naujas tyrimas, suteikiantis daugiau įžvalgų apie ryšį tarp diabeto, atsparumo insulinui ir demencijos.
Ankstesni tyrimai yra parodę, kad tam tikrais atvejais diabetas ir demencija gali būti tarpusavyje susiję. Vis dėlto iki šiol nėra iki galo aišku, ar viena iš šių būklių tiesiogiai sukelia kitą ir kokie biologiniai mechanizmai tame dalyvauja. Šiuos klausimus mokslininkai vis dar aktyviai tiria.
Naujausiame darbe Jungtinės Karalystės mokslininkai išanalizavo didelį genetinių duomenų rinkinį, apimantį 357 883 asmenis. Nustatyta, kad žmonės, kurių gliukozės (cukraus) kiekis kraujyje praėjus dviem valandoms po valgio būna santykinai didesnis, net 69 procentais dažniau suserga Alzheimerio liga.
„Šis atradimas gali padėti formuoti ateities prevencijos strategijas, pabrėždamas ne tik bendro cukraus kiekio kraujyje, bet ir būtent jo pokyčių po valgio valdymo svarbą“, – sako epidemiologas Andrew Masonas iš Liverpulio universiteto.
Tyrėjai pasitelkė Mendelio randomizacija vadinamą metodą. Užuot tiesiogiai matavę cukraus kiekį kraujyje po valgio, jie ieškojo žmonių, turinčių genus, susijusius su staigiais gliukozės šuoliais pavalgus.
Kadangi analizuojami įgimti genetiniai ypatumai, šiuo metodu iš esmės eliminuojama aplinkos veiksnių ir kitų sveikatos sutrikimų įtaka, todėl priežastiniai ryšiai gali būti nustatomi patikimiau.
Nors buvo rastas stiprus ryšys tarp cukraus kiekio kraujyje šuolių po valgio ir Alzheimerio ligos, jokio sąsajų signalo neaptikta vertinant įprastus gliukozės ar insulino lygius bei atsparumą insulinui – nei Alzheimerio ligos, nei demencijos apskritai atžvilgiu.
Be to, atlikus dalies dalyvių smegenų skenavimą, nenustatyta ryšio tarp gliukozės ar insulino rodiklių ir smegenų ar hipokampo dydžio pokyčių, taip pat didesnės baltosios medžiagos pažaidos. Tai leidžia manyti, kad sąsaja tarp cukraus šuolių ir Alzheimerio ligos yra subtilesnė ir vyksta kitais mechanizmais.
Tyrėjų teigimu, ankstesni stebimieji ir Mendelio randomizacijos tyrimai jau buvo parodę, kad praėjus dviem valandoms po gliukozės krūvio matuojamas cukraus kiekis (2hPG) yra glikeminis rodiklis, stipriai prognozuojantis blogesnes širdies ir kraujagyslių ligų baigtis. Naujausi duomenys rodo, kad genetinis polinkis į aukštesnį šio rodiklio lygį susijęs ir su didesne Alzheimerio ligos rizika.
Vis dar nėra aišku, kodėl po valgio staigiai šoktelėjęs cukraus kiekis kraujyje didina demencijos riziką. Žinoma, kad smegenys, kaip ir visas organizmas, priklauso nuo gliukozės. Mokslininkai neatmeta galimybės, kad po valgio smegenų ląstelėse kyla tam tikras uždegimas ar stresas ir kad ateityje, tiksliau supratus šiuos procesus bei nukreipus į juos gydymą, būtų galima kurti naujas demencijos gydymo ar prevencijos priemones.
Vis dėlto tyrimas turi svarbią išlygą: mokslininkams nepavyko pakartoti šių išvadų, naudojant senesnį, 111 326 asmenų apimantį genetinį duomenų rinkinį. Pasak autorių, taip galėjo nutikti dėl skirtumų, kaip buvo atrenkami tyrimo dalyviai.
Pradinis Jungtinės Karalystės „Biobank“ duomenų rinkinys labiau atspindi sveikesnius dalyvius ir aukštesnio socialinio bei ekonominio statuso asmenis, be to, jame dalyvauja tik baltaodžiai britų kilmės žmonės. Todėl būtina atlikti daugiau tyrimų su įvairesnėmis populiacijomis.
„Pirmiausia turime pakartoti šiuos rezultatus kitose populiacijose ir skirtingų kilmių grupėse, kad patvirtintume ryšį ir geriau suprastume pagrindinius biologinius mechanizmus“, – sako genetinė epidemiologė Vicky Garfield iš Liverpulio universiteto.
Pasak jos, jei šie duomenys bus patvirtinti, tyrimas gali atverti kelią naujiems būdams mažinti demencijos riziką žmonėms, sergantiems diabetu.
