Auksinis, dar vadinamas geltonuoju burokėliu, vis dažniau atsiduria tiek ant mūsų pietų stalo, tiek daržuose. Ši spalvinga klasikinio burokėlio atmaina stebina ne tik išvaizda ir švelnesniu skoniu, bet ir didele maistine verte bei gana nesudėtinga priežiūra. Toliau – viskas, ką verta žinoti apie jo savybes, kulinarinį panaudojimą ir auginimą.
Akivaizdžiausias skirtumas tarp geltonojo ir tradicinio, tamsiai raudono burokėlio – spalva. Vis dėlto skiriasi ne tik išvaizda, bet ir skonis bei kai kurios praktinės savybės virtuvėje.
Tradicinis burokėlis, gerai pažįstamas iš barščių ir burokėlių salotų, turi intensyvų, šiek tiek „žemėtą“ skonį ir ryškų aromatą. Geltonasis burokėlis – švelnesnė tos pačios rūšies atmaina: jo skonis minkštesnis, su aiškiai juntamomis lengvai saldžiomis natomis. Dažniausiai daržuose ir parduotuvėse sutinkama veislė – „Boldor“.
Geltonasis burokėlis turi ir labai praktišką pranašumą: jis ne taip intensyviai dažo. Pjaustant ar tarkuojant, rankos, pjaustymo lentelės ir virtuviniai įrankiai paprastai nelieka ryškiai nusidažę. Po virimo ar kepimo geltonieji burokėliai išlaiko šviesią, patrauklią spalvą ir dailią formą, todėl puikiai tinka patiekalams, kurių išvaizda mums itin svarbi.
Daržovė „ant medalio“: geltonojo burokėlio savybės
Nors geltonasis burokėlis neturi tokios sodrios spalvos kaip raudonasis, maistine verte jis jam tikrai nenusileidžia. Tai puikus maistinių skaidulų šaltinis, padedantis palaikyti normalią žarnyno veiklą ir viso virškinamojo trakto sveikatą.
Be to, geltonasis burokėlis yra vertingas folio rūgšties šaltinis. Šis vitaminas svarbus normaliai raudonųjų kraujo kūnelių gamybai, imuninės sistemos veiklai ir nuovargio mažinimui. Dar vienas reikšmingas elementas – kalis, būtinas širdies darbui, kraujospūdžio reguliavimui ir tinkamai organizmo skysčių pusiausvyrai.
Nuolatinis nuovargis ir dažni raumenų spazmai neretai susiję su kalio trūkumu. Vienas paprasčiausių ir maloniausių būdų papildyti šio mineralo atsargas – reguliariai į racioną įtraukti kalio turinčias daržoves, tarp jų ir geltonuosius burokėlius.
Neįprasta, bet labai universali daržovė virtuvėje
Nors Lietuvoje geltonasis burokėlis dar tik atrandamas, Vakarų Europoje, ypač Prancūzijoje, jis vertinamas jau seniai. Būtent ten verta semtis idėjų, kaip jį kūrybiškai panaudoti kasdienėje virtuvėje.
Geltonasis burokėlis itin universalus gaminant. Jis puikiai tinka kepti orkaitėje, grilinti, virti garuose.
Jo subtilus skonis dera su ryškesniais priedais: ožkos sūriu, feta, citrusiniais vaisiais, šviežiomis ar džiovintomis žolelėmis, įvairiais riešutais. Iš geltonųjų burokėlių galima ruošti salotas, kremines sriubas, daržovių „carpaccio“ ir daugybę kitų patiekalų. Be to, geltoni griežinėliai patiekalams suteikia žaismingų spalvų derinių kartu su kitomis daržovėmis.
Ar geltonąjį burokėlį sunku auginti?
Norintieji paįvairinti virtuvę naujomis daržovėmis gali geltonųjų burokėlių ieškoti turguose ir parduotuvėse. Tačiau turintys sodą ar nedidelę daržo lysvę nesunkiai gali juos užsiauginti patys, nes priežiūra beveik nesiskiria nuo įprasto burokėlio.
Geltonasis burokėlis laikomas gana atspariu ligoms, gerai pakenčia pavasarinius temperatūros svyravimus (nors stiprių šalnų reikėtų vengti) ir nėra itin reiklus dirvožemiui. Vis dėlto geriausių rezultatų pasiekiama, jei jis auginamas derlingoje, purioje, vidutiniškai drėgnoje žemėje.
Šiai daržovei tinkamiausia saulėta arba lengvai pritemdyta vieta. Gausi šviesa padeda formuotis tvirtiems, sultingiems šakniavaisiams ir išryškėja intensyvesnis jų skonis.
Geltonasis burokėlis iš savo daržo: pagrindinės auginimo taisyklės
Jei geltonojo burokėlio išvaizda ir savybės paskatino įtraukti jį į savo daržo planus, verta žinoti keletą pagrindinių agrotechnikos principų.
Sėja. Sėklos sėjamos tiesiai į dirvą nuo balandžio iki birželio, maždaug 2–3 cm gylyje. Labai svarbu palikti augalams pakankamai vietos augti – tai turi įtakos šaknų dydžiui ir kokybei. Rekomenduojami atstumai: tarp augalų eilėje – apie 15 cm, tarp eilių – apie 25 cm.
Priežiūra. Geltonasis burokėlis mėgsta tolygų drėgmės kiekį, ypač daigų pasirodymo metu ir sausais laikotarpiais. Reguliarus laistymas užtikrina vienodą augimą ir geresnį skonį. Taip pat svarbu nuolat ravėti piktžoles, kad jauni augalai nekonkuruotų dėl maisto medžiagų ir vandens.
Derlius. Šakniavaisius dažniausiai galima kasti ir rinkti nuo rugpjūčio iki lapkričio. Dalį derliaus galima suvartoti iš karto, o dalį – laikyti vėsioje, sausoje patalpoje, kaip ir įprastus burokėlius.
