Niekas negali išvengti mirties amžinai, tačiau kai kuriems žmonėms pavyksta ją stebėtinai ilgai atitolinti.
Nors vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė siekia maždaug septynis dešimtmečius, dalis itin tvirto būdo žmonių sulaukia 100 metų ir daugiau. Tokie žmonės vadinami šimtamečiais – tai asmenys, išgyvenantys bent vieną šimtmetį. Maždaug vienas iš tūkstančio šimtamečių išgyvena dar vieną dešimtmetį ir, sulaukęs 110 metų, pelno išskirtinį superšimtamečio vardą.
Šie ypatingi ilgaamžiai pagrįstai žavi mokslininkus – jie gali atskleisti svarbias ilgaamžiškumo paslaptis. Tyrimai jau pateikė nemažai užuominų: nustatyta ryšių su tam tikrais genais, gyvenimo būdu ir aplinka, tačiau aiškių, vienareikšmių atsakymų vis dar trūksta.
Pasak Brazilijoje vykdomo ilgalaikio šimtamečių ir superšimtamečių tyrimo autorių, viena iš priežasčių gali būti nepakankami ir nepakankamai įvairūs iki šiol sukaupti duomenys.
Nors vidutinė gyvenimo trukmė Brazilijoje nėra tokia didelė kaip, pavyzdžiui, Japonijoje ar Italijoje, mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šioje šalyje gyvena stulbinamai daug šimtamečių.
Naujame apžvalginiame straipsnyje tyrėjai apibendrina naujausius atradimus apie biologinius šimtamečių ypatumus ir įtraukia savo pačių tyrimų Brazilijoje duomenis. Šios šalies gausi šimtamečių populiacija ir didžiulė genetinė įvairovė gali atverti naujų įžvalgų apie žmogaus ilgaamžiškumą.
Iki šiol dauguma tyrimų rėmėsi genomo duomenimis iš gana homogeniškų populiacijų, ypač lyginant su Brazilija. Menka genetiškai įvairių bendruomenių atstovų dalis sukuria žinių spragas, kurios gali trukdyti iki galo atskleisti ilgaamžiškumo mechanizmus.
„Ši spraga ypač ribojanti ilgaamžiškumo tyrimuose, nes mišrios kilmės superšimtamečiai gali turėti unikalių apsauginių genetinių variantų, kurie paprasčiausiai nematomi genetiškai homogeniškesnėse populiacijose“, – aiškina pagrindinis straipsnio autorius, gerontologas Mateus Vidigal de Castro iš Žmogaus genomo ir kamieninių ląstelių tyrimų centro San Paule.
Brazilijos genetinė įvairovė yra viena didžiausių pasaulyje. Tai – kolonizacijos, vergovės ir masinių migracijų išdava, nulėmusi intensyvų genetinį maišymąsi tarp skirtingų populiacijų.
Šį genetinį mišinį sudaro vietiniai (indėnų) gyventojai, nuo 1500 metų pradėję atvykti portugalų kolonistai, vėlesniais šimtmečiais į Braziliją atgabenti milijonai pavergtų afrikiečių, taip pat gausios imigrantų bangos iš Europos, Japonijos ir kitų pasaulio regionų.
Savo apžvalginiame straipsnyje ir jį lydinčiame pranešime žiniasklaidai de Castro su kolegomis pristato Brazilijoje vykdomą šimtamečių ir superšimtamečių tyrimą.
Tyrėjai į jį įtraukė dalyvius iš įvairių šalies regionų ir suformavo daugiau nei 160 šimtamečių imtį, iš kurių 20 yra superšimtamečiai. Tarp dalyvių – ir sesuo Inah Canabarro Lucas, vienuolė, pripažinta vyriausia pasaulio žmogumi iki pat savo mirties 2025 metais, kai jai buvo 116 metų. Šioje grupėje taip pat yra du vieni vyriausių pasaulio vyrų, iš kurių vienam dabar yra apie 113 metų.
Daugelis dalyvių ne tik sulaukė 100 metų, bet ir išliko stebėtinai funkcionalūs.
„Reikšminga tai, kad, kai su jais susisiekė mūsų tyrėjai, kai kurie Brazilijos superšimtamečiai buvo visiškai aiškaus proto ir savarankiški atliekant pagrindinius kasdienius veiksmus, pavyzdžiui, patys galėjo save pamaitinti“, – rašo tyrimo autoriai.
Vienoje tyrime dalyvavusioje šeimoje pastebėtas stulbinamas šimtamečių „spiečius“: 110 metų sulaukusi moteris ir trys jos dukterėčios, kurioms tyrimo metu buvo atitinkamai 106, 104 ir 100 metų. Tokie atvejai patvirtina ankstesnius duomenis, kad ilgaamžiškumas gali „keliauti šeimomis“, ir padeda geriau atskirti skirtingų veiksnių įtaką žmogaus gyvenimo trukmei.
„Tokie reti šeiminiai ilgaamžiškumo židiniai suteikia unikalią galimybę pažvelgti į poligeninį atsparumo paveldėjimą ir padeda atskirti genetinį bei epigenetinį indėlį į ypač ilgą gyvenimą“, – pabrėžia de Castro.
Vis dėlto ankstesni tyrimai rodo, kad genai – tik dalis šio galvosūkio. Gyvensenos veiksniai gali turėti dar didesnę įtaką ilgaamžiškumui.
Naujajame straipsnyje akcentuojamos naujausios įžvalgos apie bendrus šimtamečių bruožus – pavyzdžiui, neretai pasitaikančias „jaunatviškas“ jų imuninės sistemos savybes.
Daugelis šimtamečių, dalyvaujančių tyrime, gyvena skurdžiuose, menkai aprūpintuose Brazilijos regionuose, kur sveikatos priežiūros paslaugos labai ribotos. Tai leidžia manyti, kad jų ilgaamžiškumą lemia apsauginiai mechanizmai, nepriklausomi nuo šiuolaikinės medicinos.
Pavyzdžiui, trys Brazilijos superšimtamečiai 2020 m. išgyveno COVID-19 infekciją dar iki vakcinų atsiradimo. Tyrėjai tai sieja su išskirtinai tvirta jų imunine sistema ir gerai išlaikyta proteostaze – gebėjimu palaikyti baltymų pusiausvyrą organizme.
Mokslininkų komanda toliau analizuoja sukauptus duomenis, juos lygina su mažiau įvairių populiacijų rezultatais ir ieško unikalaus, Brazilijai būdingo apsauginio biologinio „šarvo“ požymių.
Siekiant iš tiesų suprasti žmogaus ilgaamžiškumą ir užtikrinti, kad šios žinios būtų naudingos visiems, būtina daugiau tyrimų su tokiomis įvairiomis populiacijomis kaip Brazilijos, pabrėžia bendraautorė Mayana Zatz, San Paulo universiteto genetikos profesorė.
„Tarptautiniai ilgaamžiškumo ir genetikos konsorciumai turėtų plėsti dalyvių atranką, įtraukdami genetiškai įvairias ir mišrios kilmės populiacijas, tokias kaip Brazilijos, arba skirti finansinę paramą genomų, imunologiniams ir ilgalaikiams tyrimams, kurie pagilintų mokslines įžvalgas ir didintų lygybę pasauliniuose sveikatos tyrimuose“, – teigia Zatz.
