Sausis dar nespėjo įpusėti, o karjeros norų sąrašai jau kuriasi. Nauji metai – nauji planai. Bent jau popieriuje. Bet tikrovė kiek sudėtingesnė: beveik pusė europiečių teigia 2026 metais norintys keisti darbą, tačiau net 77 proc. prisipažįsta – tam vis dar nepasiruošę. Lyg kelionės noras būtų stiprus, bet bagažas vis dar neišpakuotas.
Panašus vaizdas ir Lietuvoje. Anot „CV-Online“ atstovės Ritos Karavaitienės, apie 70 proc. šalies darbuotojų svarsto keisti darbovietę, tačiau vos penktadalis imasi realių veiksmų. Kitaip tariant, keisti norima, bet palikti – nedrąsu. Ypač jei tai reiškia nežinomybę.
Tačiau žmonių galvose šis noras gimsta ne iš nuobodulio. Jį maitina neadekvatus atlyginimas, per didelis darbo krūvis, karjeros lubos. Kartais – ir paprasčiausias žmogiškumas: blogas mikroklimatas, perdegimas, pagarba, kurios ilgainiui darbe nelieka. Neretai darbas keičiamas ne tik „į geresnį“, bet ir „iš nevilties“.
Įdomu tai, kad net tokiose šalyse kaip Švedija, kur apie pusė darbuotojų planuoja keisti darbą, net 83 proc. tų pačių žmonių sako – nėra pasirengę. Panašus skaičius ir Jungtinėje Karalystėje, kur darbuotojų konkurencija išlieka milžiniška, bet darbo skelbimų – mažiau nei prieš pandemiją.
Lietuvoje, kaip sako specialistai, šuoliai į naujas pozicijas dažniausiai vyksta tipiniu metu – sausį, pavasarį ir rudenį. Kodėl būtent tada? Psichologija. Žmonės linkę pokyčius pradėti nuo simbolinių ribų: „nuo pirmadienio“, „po gimtadienio“, „nuo Naujųjų“. Todėl sausis – tikras karjeros norų perkrovimo mėnuo.
Tačiau čia susiduria du pasauliai. Vienoje pusėje – darbuotojai, trokštantys pokyčių, kitoje – darbdaviai, kuriems vis sunkiau rasti tinkamus žmones. Pastarieji vis dažniau kalba apie įgūdžių trūkumą, ypač technologijų, inžinerijos, dirbtinio intelekto srityse. Ir čia problema aštri – technologijų plėtra šuoliuoja, o darbuotojų žinios ne visada spėja vytis.
„Dirbtinis intelektas tampa antrąja anglų kalba darbo rinkoje“, – sako Karavaitienė. Ir tai – ne metafora. Įgūdžiai, kurie vakar buvo priedas, šiandien tampa būtinybe. Darbdaviai dažnai nesidomi „popieriais“, jiems rūpi, ką žmogus realiai sugeba. Kuo greičiau gebi prisitaikyti, tuo tvirčiau stovėsi darbo rinkoje.
„LinkedIn“ atlikti tyrimai rodo, kad net ir tokiose stipriose ekonomikose kaip Vokietija ar Nyderlandai, viena iš trijų sparčiausiai augančių profesijų yra susijusi su dirbtiniu intelektu. Lietuvoje – ta pati kryptis. Technologinis raštingumas, kibernetinis saugumas, atsinaujinančios energetikos išmanymas – visa tai formuoja naujus karjeros standartus.
Tačiau realybėje kai kurie darbuotojai išeina iš darbo „į niekur“, neįvertinę savo galimybių, be plano, be informacijos. Tokie atvejai dažnai baigiasi ilgesnėmis, sudėtingesnėmis darbo paieškomis. Sprendimas keisti darbą – ne impulsyvus žingsnis, o kruopštaus savęs pažinimo procesas. Kodėl išeinu? Ko tikiuosi? Ar mano lūkesčiai atitinka rinką? Ar moku save pristatyti?
Karjeros pokyčiai – ne tik CV pakeitimas. Tai vidinis darbas su savimi. Tiek tam, kuris traukiasi, tiek tam, kuris priima. Ir nors pusė žmonių teigia, kad yra pasirengę naujam etapui – tikrovė dažnai primena: be tvirto pagrindo po kojomis net ir didžiausi norai lieka tik pažadais. Ypač sausį. Kai keistis nori beveik visi, bet drąsos užtenka tik nedaugeliui.
